hieronymus.lt – Puslapis 2

23 Sau

Aris Marangopoulos. Apsėdimas dėl „Pavasario“

2022-01-23
Patalpinta: hieronymus.lt

Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė

Versta iš: Άρης Μαραγκόπουλος. Η μανία με την Άνοιξη. Αθήνα: Ελληνικά γράμματα, 2006

Aris Marangopulas (g. 1948 m.) – graikų rašytojas, eseistas, vertėjas, istorikas ir meno kritikas (alma mater Atėnuose ir Paryžiuje). Domisi fotografija ir fotografuoja. Jo bibliografijoje 8 romanai, 12 esė ir novelių rinkinių, 4 fotoalbumai, J. Baudrillard’o, H. de Balzaco, M. Duras, H. Jameso vertimai, išversti pagrindiniai J. Joyceʼo kūriniai. Daug metų vadovavo Graikijos rašytojų sąjungai. Romano pavadinimas – aliuzija į garsųjį politinį graikų rašytojo Stračio Cirko (1911–1980) romaną „Prarastas pavasaris“ (1976). Graikų kalboje žodis „pavasaris“ reiškia ir „atsivėrimą“. Abu romanai savotiškai kalbasi, viena iš Marangopulo romano veikėjų yra „Prarasto pavasario“ herojė Flora, dabar – šešiasdešimtmetė kavinės savininkė nuošalioje saloje, kur atvyksta prieš diktatūrą, bėgdama nuo politinio persekiojimo. Marangopulo herojai išreiškia visos tautos apmaudą ir pyktį, kad ir podiktatūrinėje, demokratinėje Graikijoje atsiveria galimybės veikti tokioms organizacijoms kaip „Lapkričio 17-oji“ (graikiškas trumpinys 17N).

Vertėja

Vyrų susitikimas

Saloje buvo nedidelė, tankiai apgyvendinta vietovė, kurioje Sanidopulas, kaip suprato dairydamasis iš bičiulio automobilio, dar nesilankė. Reikėjo važiuoti beveik pusantros valandos šiaurės vakarų kryptimi nuo salos sostinės, kad atsidurtum nuostabioje įlankoje su erdvesne už pagrindinę prieplauka ir net su keliomis valstybinėmis įstaigomis: policija, neįgaliųjų klinika, teismu, mokesčių inspekcija ir t. t. Jis įdėmiai apžiūrėjo policijos pastatą, įstabų praeito amžiaus neoklasicistinį palikimą, kuris, buvo aišku, kadaise atrodė geriau. Reikia restauracijos, pagalvojo ir ironiškai šyptelėjo. Sienose žiojėjo šovinių pramuštos skylės, ir jis prisiminė Floros pasakojimą apie antrąjį partizaninį1 karą ir apie Bogą (atsargiai dirstelėjo į vairuojantį bičiulį iš kvailos ir instinktyvios baimės, kad jo veido išraiška neišduotų minčių, nuolatos sugrįžtančių prie Floros), pamatė, kad policijos pastato vieta ant kalno virš prieplaukos puikiausiai tinka stebėti, kas vyksta jūroje, priešais esančioje salelėje ir pagrindinėje gyvenvietės gatvėje.

Atvažiavę jiedu tučtuojau ėmė ieškoti, kur prisėsti, nes buvo vidurdienis ir karštis stiprėjo. Persekiojo jausmas, kad jie pateko į kitą šalį. Tai buvo akivaizdu. Kitoks klimatas, kitokie žmonės. Sanidopulas netruko atpažinti trečiojo pasaulio Graikiją su jai būdingais bruožais: neįprastas aprangos stilius, kiaurą parą įjungti televizoriai pigiose užeigose, nostalgiškos buzukio stygų sūpuojamos dainos tavernose ir jų lankytojai beveidžiai merijos ir panašių įstaigų tarnautojai (mokesčių inspekcijos, žemėtvarkos tarnybos darbuotojai, elektros tinklų, vandentiekio ir komunikacijos valdybų viršaičiai, gydytojai ir advokatai, notarai ir vaistininkai, stambesnio verslo – prekyviečių ir nuomojamų apartamentų – savininkai), kurie tik ir laukia progos dar kartą trigubai ar penkiagubai nusukti nuo valstybės (ir tarsi atsainūs Ugandos monarchai stato savo žvilgančius sedanus aikštelėse, kur stovėti draudžiama); vietovę, pilną turistų, kurie nė kiek nepanašūs į pravažiuojančius ir nesiskundžia dėl užeigų ir parduotuvių darbo, nors tikrai galėtų skųstis pašvinkusiais souvlaki, moussaka, tzatziki, greek salad ir dvokiančiais tualetais.

– Ko mes čia atvažiavome? – suniurzgėjo Sanidopulas (kai jie atsisėdo kavinėje su nuostabiu vaizdu į jūrą), paveiktas kitokio oro: kaip tada, prieš dvidešimtį metų, kai sugrįžo apsvaigęs nuo Prancūzijos į Graikiją (sumanęs paskirti didįjį gyvenimo pasimatymą keturioms savo buvusioms draugėms, visoms iškart, Nacionaliniame parke), kai išlipo oro uoste, kai taksi vežė jį pro keliolika kilometrų besidriekiančią identiškų stiklinių dėžučių virtinę (numatytą moderniems barams-ložėms), o paskui – pro kvartalus su sandėliais-fabrikėliais-griuvėsiais, pro „eilinio žmogelio“ Graikiją, kur sekmadieniais tas žmogelis patenkintas blizgina savo automobilį tarsi darydamas įprastą mankštą, nors jam širdyje turbūt kirba nerimas dėl neišmokėtos paskolos, ir toji „eilinio žmogelio“ Graikija tada negailestingai tvokstelėjo jam į veidą, supykindama širdį tarsi šalimais dvokianti mumija.

– Atvirai pasikalbėti čia, kur tikrovė tiesiog bado akis, – nedrąsiai atsakė Panajis, ūmai keisdamas pokalbio kryptį (nors visai neketino kalbėti apie akis badančią salos tikrovę) ir sukeldamas pašnekovui nerimą ne dėl salos, o dėl Floros. – Man nerūpi tavo meilės reikalai, tu jau seniai mane pažįsti, niekados nesikišdavau, pats man papasakojai ir apie Antikliją, ir apie Violetą, puiku, tačiau ši moteris – kas kita, ji… ji mane gąsdina. (Ji ragana, norėjo pasakyti, tačiau nutylėjo.)

Sanidopulas draugiškai pažvelgė į Panajį, jam patiko, kad bičiulis ryžosi pasikalbėti atvirai, ir drąsinamai šyptelėjo tarsi išgąsdintam vaikui, tačiau šypsena truko sekundę, tai buvo tik įvadas į pagrindinę temą, nes jis tuoj pakeitė toną (į piktą):

– Panaji, įsidėmėk: pusė, tarkim, beveik pusė visų graikių šiais laikais yra vištos, elgiasi kaip nuvorišų kekšės, jos ir yra kekšės, modernus kekšės ir Barbės mišinukas. O visos kitos, kurių visais laikais buvo didžioji dauguma, – melancholijos apsėstos žmonos, laukiančios savo vyrų mirties. Flora nepriklauso nė vienam iš šių tipų, ji kitokia, retoji lytis, mūsų lytis, todėl man ir patinka būti su ja, supranti? – Sakydamas paskutinį žodį niuktelėjo bičiuliui į alkūnę. – Tik pažvelk į tą jauną Florą. Žinai, kas ją gelbsti, kodėl ji dar neatitinka nė vieno iš šių tipų? Ji užsispyrusi kaip jauna ožka, tačiau pati šito nesupranta. Ji niekur neskuba, nieko nepriima kaip galutinės tiesos, moka užduoti klausimus, ji, būdama jau suaugusi, dvidešimt plius mergina, vis dar išlieka maža mergaitė. Jos taip paprastai aplink pirštą neapsuksi. Štai kas ją gelbsti. Pažiūrėk ir į savo Mariją. Kas ji? Vištelė Barbė. Kaip ir visos kitos. Teisybę sakau, ir tu tai žinai, nesiraukyk. Tačiau su tavimi – su mumis – ji pamažu keičiasi, ne iškart, tačiau mėgina žengti rimtus gyvenimo žingsnius. Jei liks su tavimi, jei ko nors iš tavęs išmoks, galbūt taps kitu žmogumi. Gal vedybos nėra pagrindinis jos gyvenimo tikslas? Ji imli, gal ko nors pasieks. Visos moterys būtų kitokios, jei mokėtų išsivaduoti nuo savo motinos užkeikimo ir visuomenės reikalavimų, – rėžė Sanidopulas, tarsi kalbėdamasis pats su savimi, jam net iššoko kaklo arterijos ir raustelėjo veidas. Pritilo, kad nusiramintų, tačiau buvo rimtai nusiteikęs tęsti kalbą ir Panajis jam netrukdė.

– Žiūrėk, kas aplinkui vyksta, – kalbėjo jis toliau, – žiūrėk, kaip tie tipai skuba pagriebti kėdę, kad kiti neatsisėstų. Asilai. Žiūrėk, kaip jie užima tuziną kėdžių, kurių jiems nereikia, kaip savinasi viešąją erdvę. Iš tikro jiems neegzistuoja viešoji erdvė, niekas neišmokė jų mąstyti pilietiškai, mokė tik griebti, vogti, sukčiauti. Pažiūrėk į jų auksines grandines, nutukusius vaikus, isterikes bobas, dukreles princeses ir pasakyk man atvirai, ar įmanoma išvengti šito masiškai įsigalėjusio pragaro, sukurto prakeiktos, vakar praturtėjusios smulkiosios buržuazijos, skubančios įsigyti nekilnojamojo turto tam, kad galėtų pasakyti (kaip kaliniai, tik ką išvengę mirties bausmės): „Dieve, kaip man pasisekė!“ Jie eina atostogų ne tam, kad pailsėtų, ne tam, kad ištrūktų iš rutinos, o tam, kad ją pratęstų, arba dar nykiau… Tik pažiūrėk į juos, prašau, pažiūrėk įdėmiai. Štai ten, tie… (Ir nors Panajis iki šiol dėjosi nesuprantąs, apie ką bičiulis kalba, šis toliau primygtinai rodė ranka.) Aš kalbu apie tą didelę kompaniją, atvažiavusią pailsėti. Supranti? Nori, pasakysiu, apie ką jie dabar taip audringai diskutuoja? Jie visą valandą aiškinasi, ką valgys, kur valgys, kada valgys. Kiek tiems žmonėms metų? Trisdešimt? Trisdešimt penkeri? Daugiausiai keturiasdešimt. Tik pažiūrėk – jie jau mirę, tik šito nežino. Vis dar važinėja atostogų, įsivaizduoji? Nes… Ak, tiek to… Geriau palikime tas nesąmones, ne apie tai norėjome pasikalbėti, – liūdnai žvilgtelėjęs pašnekovui į akis, Sanidopulas nutilo.

Panajis neskubėjo atsakyti. Galbūt dėl to, kad geriau už Sanidopulą žinojo, apie ką jiems reikia pasikalbėti. Kreipdamasis į paniurusią ir abejingą padavėją, jau senokai stypčiojančią šalia, Panajis ramiai davė užsakymą. Jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad Sanidopulas su juo kalbasi, tegul ir piktokai, kaip dabar. Šiame drovaus būdo žmoguje ir jo paliegusiame kūne iš tikro nerimo kovotojo dvasia. Taip, Sanidopulas buvo kovotojas, nepanašus į kitus. Jam nepatiko mokyti ir nurodinėti, kaip daro, pavyzdžiui, ponas Bogas. Jam buvo būdinga kautis. Jei niekas jam neprieštaraudavo ir neerzindavo, jis galėdavo tylėti, tačiau kai tik pajusdavo smūgį, ypač jei smūgis kliudydavo jo tvirtus įsitikinimus, veido raumenys įsitempdavo, balsas suvirpėdavo, ir Benjaminas Sanidopulas puldavo priešininką kaip pantera – draskydavo auką į gabalus, paversdavo ją pajuokos ir pasigailėjimo vertu objektu. Tam pasitelkdavo savo stulbinančią vidinę jėgą ir neįtikėtiną poeziją, taip, poeziją (kaip tąkart, kai pasakojo apie avariją Poseidono prospekte), pripildančią kiekvieną jo frazę. Šitaip jis kalbėjo ir dabar. Žinoma, Panajis ir pats nenorėjo jam prieštarauti. Pagaliau kam? Juk galvojo panašiai, o apie Floros gimtąją salą, taip, turėjo savitą nuomonę kaip ir pati Flora.

Pagaliau Panajis neabejojo, kad pusė, jei ne didžioji dalis Graikijos niekuo nesiskiria nuo Floros gimtinės. Tačiau niekas nemokėjo jos taip tiksliai apibūdinti kaip Sanidopulas. Jeigu, pavyzdžiui, profsąjungos visur būtų tokios vieningos kaip čia, jeigu televizija didumą žmogaus laisvalaikio būtų tokia nereikalinga kaip čia, jeigu žmonės visur tiesiogiai kaip čia dalyvautų vietos įvykiuose ir turėtų realią įtaką politikai, tada visi būtų ne inertiški, o aktyvūs piliečiai. Juk, jei atvirai, graikai pasiekia geriausius darbo rezultatus per krizes (nešališkai ir kritiškai žvelgia į Ameriką, kuriančią vis naujas karo zonas regione), todėl dar ne viskas prarasta, netgi atvirkščiai: jis tikėjo, kad Graikija dar neužsikrėtė prakeiktu vartotojiškos visuomenės virusu, anot Sanidopulo, ji tebeturėjo išlavėjusią politinę nuojautą – Panajis tuo neabejojo, tik nemokėjo taip įtikinamai šito pasakyti, nors, vienaip ar kitaip, kažką panašaus Sanidopului jau buvo užsiminęs. Panajis pratęsė bičiulio mintį:

– Benai, bičiuli, šioje saloje ne viskas taip paprasta, kaip atrodo, ir jei aš neteisus, gali kritikuoti. Pasakysiu tau, ką galvoju: jie – geri ir šventi žmonės, bet, supranti… man primena tarybinius piliečius, tai yra, noriu pasakyti, kad jie leidžia kitam tvarkyti jų gyvenimą – tokiai kaip Flora, – man taip atrodo, ir, kartoju, pataisyk mane, jei esu neteisus, jie elgiasi kaip… klusnios avys. Jeigu jie ir ne avys, tai vis viena pernelyg pasitiki savo vadovais, kurie viską už visus ir nusprendžia. Kaip Flora ir jos keisti, nuolat tylintys šalininkai, asmens sargybiniai, saviškių ratelis, na, kaip tau pasakyti, atrodo, kad saliečiai suteikė jiems įgaliojimus jų vardu tvarkyti visus salos reikalus. Sakysi, iš kur žinau? Nežinau. Bet tai matyti kiekviename žingsnyje. Pavyzdys: pameni, kaip vienas jaunuolis kooperatyvo susirinkime paklausė Bogo apie Velsą ir Malijų2? Visi Floros šalininkai tuoj pasišiaušė, o kiti lyg išvydę šoumeno mostą televizijoje pradėjo vieningai ploti…

Panajis pajuto palengvėjimą. Pagaliau įstengė šį tą pasakyti. Nors ir užuolankomis. Nesvarbu, kad norėdamas būti kuo atsargesnis jis pasirodė neobjektyvus salos atžvilgiu. Tiesiog nesurado kitokių žodžių išreikšti nuomonei, jog dėl šio pokalbio kaltas ir jo bičiulis.

– Šiek tiek klysti, – tučtuojau atsakė Sanidopulas. – Puikiai pamenu, kas nutiko kooperatyvo susirinkime. Nori pasakyti, tu nesidžiaugi, kad pašalino tą niekšą Malijų? Ką, nepameni, kaip anksčiau sakydavai ir vis kartodavai (neprisimenu kodėl): „Nejaugi „Lapkričio 17-oji“ nepašalins šito velnio dėl šventos visų ramybės?“ Nesakydavai? Šimtus kartų! Kodėl dabar tave tai glumina? Tik pamanykite, koks nuostolis! Ar žinai, kiek žmonės čia prisikentėjo? Šviesios dienos nematė. Aš kalbu ne apie praeitį. Ar nematai, kokioje epochoje sala tebegyvena? Kur tai matyta, kad dvidešimt pirmame amžiuje čia nebūtų net ligoninės su būtiniausia įranga. Ar nematai gaisro pasekmių? Iki šiol žmonės gyvena laikinuose būstuose, vargšai, palikti likimo valiai. Sakysi, pragyvena iš turizmo. Argi tai turizmas – pora mėnesių, ir viskas? Jiems belieka palaikyti tik „Lapkričio 17-ąją“. O ką daugiau? Gal Graikijos ir Atėnų arkivyskupą?

Panajui nespėjus atremti bičiulio argumentų, privažiavo trijų didžiulių limuzinų konvojus, vakar matytas salos sostinėje. Tai trumpam išblaškė jų dėmesį. Gremėzdiški automobiliai, priartėję prie šaligatvio, sustojo vienas už kito, pašnekovams prieš nosį, uždengdami jūros vaizdą. Iš jų išlipo keliolika žmonių – vyrai, moterys, vaikai, dvi filipinietės, trys senyvo amžiaus dručkiai tarsi pažai ir du šunys. Sanidopulas pašaipiai sukikeno. Jis prisiminė nuotykį su vienu vaikinu, kuris turėjo panašaus dydžio automobilį-katafalką, ir pradėjo jį pasakoti, lyg pamiršęs ankstesnį pokalbį. Panajis bodėjosi. Nuotykio siužetas ne padėjo, o dar labiau kirbino slapčiausią Panajo nerimą dėl salos, kurią tikrai valdo ji. Panajis pasakė apie tai Benui. Netiesiogiai, nevisiškai atsiverdamas, bet pabandė.

Šį kartą Sanidopulas jam neprieštaravo.

– Nieko tiksliai nežinau, – atsakė. – Šiaip ar taip, man tai patinka. Šioje saloje tikrai kažkas tokio vyksta. Dar nesuprantu kas. Ne, tie žmonės nepanašūs į tarybinius piliečius, nors mano nuomonė apie juos panaši į tavo – ramūs, dėl savo ateities nesijaudinantys žmonės, kurie atrodo tarsi apsidraudę, būtent šitas žodis prašosi (Panajui spėjo dingtelėti mintis apie paralelę su banko sąskaita). Bet žinai, man tai patinka. Iš visos apsimetėlių Graikijos, aprūpinusios save, kaip ir sakėme (butukas, seksiukas, užkandėlė, kepsniukas, kavutė), šios salos žmonės net su tavo minėtais įgaliotiniais vis dėlto kai ką dėl savo gyvenimo nusprendžia tiesiogiai dalyvaudami vietos įvykiuose. Aš tam pritariu. Be kalbų. Kantrybės. Pagyvensim – pamatysim. O dėl tos moters – kaip sakiau, taip ir yra. Ji – ne šventoji, ir aš – ne kvailys. Ji gaivališka, ji mąsto kūniškai, kaip tau paaiškinti, tai man įdomu, man šito reikia, tai reta. Tai veikia kaip senas vynas – jis gal aitraus skonio, bet sužadina jusles, tai mane traukia, nepyk, bičiuli, pamatysi, nejaugi atrodau lengvabūdis? Mes su tavimi galvojame panašiai, tik aš neskubu daryti išvadų. Aš laukiu. Pagaliau po tiek metų atostogauju. Pats nežinau, po kiek metų. Dėkui tau už tai. Kiek mes čia dar būsime? Dar dešimt dienų? Kiek truks ši istorija? Juk tiek ir truks, ar ne? Pakentėk. Aš – ne vaikėzas. Kaip matai, aš kai ko ieškau, ir rasiu – niekur nedingsiu. Neatimk iš manęs šanso, leisk man mėgautis atostogomis, tik tiek iš tavęs noriu, patikėk.

Įtaigus Beno tonas, atviras žvilgsnis – visa kartu (nors tai nebuvo logiški argumentai) trumpam paguodė Panajį. Jis norėjo kai ką pridurti, tiksliau – daug ką, bet negalėjo. Jis buvo praktiškas žmogus. Žodžiai jam ateidavo sunkiai, jis neturėjo žodžių srautą sukeliančios iškalbos. Apie jį bylojo ne žodžiai, o nuveikti darbai.

– Et, bičiuli, išgerkime už tiesą ir grožį, – draugiškai pasiūlė Sanidopulas, ir jie susidaužė stikliukais su rakija, leisdami savo žvilgsniams su teisėtu pasibjaurėjimu skverbtis pro žvilgančius limuzinus, užstojančius vaizdą į jūrą maitintoją.

Moterų susitikimas

Lukija pagaliau pamatė merginą, kuri gulėjo po alyvmedžiu pusnuogė ir įdėmiai skaitė kažką panašaus į seną žurnalą.

– Laba diena! – šūktelėjo ji iš verandos.

– Laba diena! – nevalingai atsiliepė mergina, pasikėlusi ant alkūnių.

– Kur Flora?

– Prie jūros…

Lukija pažvelgė virš alyvmedžio, žvilgsniu pasiekė pajūrį, pamatė Florą, paskui iškėlė rankas ir stebėtinai mikliai ištempė spalvotas virves su guminiais kamuoliukais, greitais pirštų judesiais kurdama kombinacijas, tarsi kažką rašytų ore.

Mergina žiūrėjo į ją nuščiuvusi. (Ji seniai prašė Lukijos „pažaisti“, bet Lukija neleido. Ji mokėjo atsakyti taip, kad kitam atsakymas neatrodytų atsainus. Sykiu atsakydavo tonu žmogaus, kuris nė per nago juodymą nenusižengs savo principams.)

– Pareina, – tarė Lukija ir mikliai suvyniojo virves.

Iš tikrųjų, netrukus pasirodė Flora, pakštelėjo Lukijai į žandą ir prisėdo su ja ant suolelio verandoje, virš merginos, kuri vėl pasinėrė į skaitymą.

– Kaip sekasi, viskas paruošta? – paklausė besišypsanti Flora ir papurtė šlapius plaukus.

– Viskas gerai, – atsakė Lukija, – ir sirupas, ir šokoladas, ir visa kita.

– Puiku, – tarė Flora, – ar susitarei su jaunimu, kaip patiekti?

– Ne viskas jų valioje, supranti? – sumikčiojo Lukija, paslaptingai žvilgtelėjusi į merginą, tarsi nenorėtų kalbėti jai esant.

– Tačiau mes negalime delsti iki begalybės, – atsakė Flora surimtėjusi. – Prarasime lankytojus, – reikšmingai pridūrė.

Tą akimirką suskambo Lukijos mobilusis. „Klausau. Nuostabu. Perduosiu jai… būtinai perduosiu…“

– O tu nerimavai. Jie atvažiavo.

– Visi? – paklausė Flora.

– Jie visados ir visur važinėja kartu, nuo tada, kai atvyko tas… – pasakė Lukija, dėbtelėjusi į merginą, ir galvos linktelėjimu, reiškiančiu patvirtinimą, užbaigė mintį.

– Tuoj nusiplausiu jūros druską ir važiuojame, – tarė Flora vietoj atsakymo ir nuskubėjo link lauko dušo (tokio kaip palapinių miesteliuose).

– O ką tu veiksi? Pasiliksi? Mes išvažiuojame! – šūktelėjo Lukija merginai.

– Širdis neleidžia iš čia išvažiuoti… Tačiau noriu pamatyti draugus, jau pasiilgau, – atsiliepė ši tyliai atsidusdama.

– Tada renkis, skubame, – nervingai sukomandavo Lukija.

Kelyje vėl suskambo Lukijos mobilusis. Trumpai pakalbėjusi, tarė Florai:

– Po galais, jie vėl išvažiavo, bet tikrai sugrįš.

Flora vairuodama pašnairavo į Lukiją, o ši suirzusi pridūrė:

– Tipas gi atostogauja, važinėja, kur nori. Ką padarysi.

Flora akių judesiu parodė Lukijai į merginą, tačiau ši buvo taip užsisvajojusi, kad, rodėsi, nesiklauso, kas kalbama. Ji kaip užhipnotizuota žiūrėjo į jūrą ir lyg atliepdama Floros mintis pasidžiaugė:

– Ak, merginos, čia taip gražu! Pirmą kartą matau šias vietas rytą.

Flora nusišypsojo.

– Oi! – staiga tarė mergina, rodydama į automobilį-katafalką, panašų į jaunuolio, su kuriuo ji neseniai susipažino.

Lukija nustebusi pažvelgė į ją.

– Iš kur žinai šitą automobilį?

Merginai nespėjus atsakyti, Flora užbėgo už akių:

– Čia ne tas, apie kurį tu pagalvojai, čia kitas. – Ir pasigręžusi į Lukiją dar pridūrė: – Tai štai kur paukštyčiai.

– Ar esame pro čia važiavę? – paklausė mergina, pertraukdama Lukijos

atsakymą Florai. – Ši vieta man kažką primena.

– Tai Candulo kaimas, – atsakė Flora, dėbtelėjusi pirma į merginą, paskui į Lukiją ir abiem žvilgsniams suteikusi skirtingą nuotaiką.

Šalia juodo džipuko stačiame skersgatvyje stovėjo smėlio spalvos limuzinas. Jį pastebėjo tik prisiartinusios.

– Ir jis čia… – pasakė Lukija, – tik prakeikto popo nematyti, įdomu kodėl…

– Kas jie tokie, a? – sukluso mergina, matydama kitų dviejų susidomėjimą automobilių savininkais. – Siaubūnai? – paklausė juokdamasi.

– Siaubūnai – per švelniai pasakyta, – tarė Flora ir pridūrė: – Tai daktaras, jis daugeliui čia paskutinį kailį nudyrė. Daug metų buvo ministro Trigonopulo partijoje. Ministras – dar vienas niekšas. Atvyko čia vakar ir apsistojo pas daktarą. Šūdžiai socialistai. Jie abu draugauja su tuo fašistu, mūsų vienuolyno igumenu.

– Igumenas nuo diktatūros laikų eina išvien su canduliečiais, – pridūrė Lukija ir

susimąstė. – Tačiau jo automobilio nematyti, gal jis neatvažiavo?

Ji nespėjo baigti minties. Nuvažiavus gerą kilometrą už kaimo, jas dideliu greičiu aplenkė ir juodasis džipukas, ir limuzinas. Flora greitai uždarė langus, kad salonas nepridulkėtų.

– Niekšai, – mestelėjo.

– Impotentai… – piktai pridūrė ir jaunoji mergina (ji kažkodėl prisiminė pažįstamą ginekologą).

– Kad ir kiek keiktumei, jiems kaip vanduo nuo žąsies, – skubėjo daryti išvadas Lukija.

– Oplia! Pagarsink! – staiga šūktelėjo mergina, pertraukdama pokalbį, sakytumei jo ir nebuvo.

Flora pagarsino radiją, kuris iki šiol grojo labai tyliai.

…Imagine, I am a dreamer, but I am not the only one…3

Pasigirdo populiari daina ir mergina tučtuojau jai pritarė, sugundydama ir kitas dvi daryti tą patį.

Kvatoklė Flora (vyresnioji), svajoklė Flora (jaunesnioji), griežtoji Lukija… Jų balsai susiliejo į neharmoningą trio, o nuo tos akimirkos, kai balsai ėmė derėti, jos nebepaisė takto ir dainavo vis greičiau, antrindamos jaunesniajai Florai, kuri gerai mokėjo dainos žodžius ir tyčia skubėdavo, kad kitoms būtų lengviau pritarti – tai išraiškingai ir įvairiais tonais kartojant tuos pačius žodžius, tai nenatūraliai ištempiant balsius (imaaagiiine ir t. t.); ir vyresniosios tarsi atvirto į jaunas merginas, arba bent jau tapo gerokai jaunesnės, nusimetė nuo pečių dešimtį metų sulig dainos žodžiais, kurie galbūt tiksliai ir neatliepė jų sielos, tačiau tą akimirką joms patiko, pritiko, neįprastai jas susiejo, leido pajusti, kaip nuostabu būti dreamers ir susilieti su daina, tegu ir niekuo neypatinga, tačiau dabar, tarpininkaujant jaunesniajai Florai, daina tapo svarbi, nes ataidėjo iš netolimos praeities, brandinusios jų kartos svajones, o svarbiausia – atliepė ir gaivališkas, slaptas jų jaunesniosios pakeleivės fantazijas.

II.

Pasiekusios gyvenvietę visos trys puikios nuotaikos pasuko Floros kavinės link. Jų veidai liepsnojo ne tik nuo ryto saulės, bet ir nuo dainos, netikėtai suvienijusios. Jų figūros, lengvos suknelės ir saulė, persmelkianti net šešėlius, priminė kitą epochą: jos galėjo būti iš kito amžiaus, kai moterys dar nebuvo tokios laisvos, bet visais laikais laisvesnės už vyrus savaip: savo žaismingumu, paslaptingomis šypsenomis, tylėjimu ir švelniu sąmokslu su savo skystablauzdžiais vyrais, kurie visados dėdavosi tokie, kokie ir privalėdavo išrodyti – didvyriai.

Jos pasitikėjo savimi, žingsniavo pakiliai, gražia laikysena, derančia prie nekasdienės jų nuotaikos ir svajonės pulti, pakeisti pasaulį, jos buvo tos dreamers, puikiai suvokiančios, kad nėra the only ones. Kitaip tariant, jos pasiekė kavinukę ant sparnų, ir bet kuris akylesnis stebėtojas, labai imlus, susidūręs su kovingų moterų charakteriais ir masinėmis demonstracijomis, gerai pažinęs moteris ir jų patirtą skriaudą, štai toks, kaip sakoma, retas stebėtojas būtų pamatęs, kad jos ne eina, o skrenda kaip praeities epochų partizanės, tik ką sudainavusios savo garbei iškilmingą ir tragišką dainą, kuri tą akimirką pavertė jas laimingomis, padėjo užkopti ant pirmojo laisvės laiptelio ir ragino įveikti likusius laiptelius. Jos nesikalbėjo, tačiau atrodė, tarsi draugiškai šnekučiuotųsi, jos nesilaikė už rankų, bet ėjo lyg susikibusios, tai buvo gražus, vientisas kūnas be amžiaus – tai buvo viena moteris, jautrių Aristidžio Majolio4 rankų sukurta skulptūra, simbolizuojanti tris graikes.

Aikštė vidurdienį labai patiko jaunesniajai Florai. Jai patiko, nes tokiu laiku ten beveik nebuvo turistų, be to, aikštę mėgo ir jos draugas: vieną vidurdienį Benjaminas lyg tapydamas aiškino Florai, kokį magišką vaizdą yra sukūręs laikas prieš tą kavinę. Tai buvo plastiškų detalių paveikslas: pažaliavęs nutekamasis griovys, pilnas plaukuotų samanų; nuolat uždaryta tamsiai žalia langinė; įvairiausių formų šešėliai, besigrumdantys ant senos nubaltintos merijos sienos (ir susilieję su seno eukalipto lapijos šešėliais), trumpai tariant, abstraktus, bet įdomus vietovės paveikslas, kurio viršų rėmino siaura žydro dangaus juosta, apačią – platus šaligatvis, kairę pusę – rausva bugenvilija, o dešinę – rami gatvelė…

Visoms priartėjus prie Floros kavinės, suskambo jos mobilusis ir ji, dar neatsiliepusi, reikšmingai tarė Lukijai:

– Tai iš Prancūzijos, jūs eikite, aš tuoj.

Šitaip trijulė iširo.

Jaunesnioji Flora išsirinko staliuką, kur (pagalvojo) galės grožėtis mėgstamu paveikslu, tačiau, jos didžiam nusivylimui, trys vienas po kito sustatyti automobiliai (du iš jų jau buvo mačiusi Candulo kaime) užstojo „kūrinį“. Ji nuliūdo ir norėjo pasiguosti Lukijai, tačiau ši, paskubomis nusigręžusi, užimtos moters stiliumi šmurkštelėjo į kavinę.

Mergina staiga pasijuto vieniša, nes Flora, nuūžusi kaip vėjo gūsis, irgi pradingo už kavinės durų. Nuėjusi prie artimiausios telefono būdelės, paskambino į viešbutį. Nudžiugo radusi Mariją. Jai pasidarė ramiau, kai sužinojo apie vyrų susitikimą. Sugrįžusi prie staliuko, jau rado atneštą kavą ir prisiminė skaitytą pas Florą žurnalą, išsitraukė jį iš rankinės ir vėl įsikniaubė.

III.

Šį žurnalą ji rado netikėtai. Aptiko vienoje didžiulėje zoologijos enciklopedijoje vokiečių kalba su įvairiaspalvėmis iliustracijomis (mėgstamiausioje Floros knygoje, kaip toji sakė, nuo gimnazijos laikų Šveicarijoje), ir žurnalas iškart suintrigavo. Atrodė, ji susidūrė su nežinomu, beveik uždraustu pasauliu. Pajuto tai, perskaičiusi pirmąsias eilutes, tačiau Florai apie tai neprasitarė. Jautėsi tarsi skaitanti uždraustą literatūrą. Tai dar labiau žadino smalsumą. Ji nešiojosi žurnalą tam, kad galėtų aptarti jį su Benjaminu, ir skaitė vis iš naujo, slapstydamasi, lyg naršytų pornografiją ir gėdytųsi parodyti, kad ją tai domina. Dėl šventos ramybės įsidėjo jį į kitą seną žurnalą (kurį irgi pasiskolino iš Floros, tai buvo šeštojo dešimtmečio Tachidromos su Melinos5 nuotrauka viršelyje) ir skaitydama sustodavo ties kiekvienu sakiniu; ne todėl, kad nesuprato, o todėl, kad neapykanta (ji jautė tekste didelę neapykantą) „priešui“ per žodį „monarchofašistai“, žodį, kartojamą it nešvankus priedainis daug kartų, kas du trys sakiniai, vėl ir vėl, „monarchofašistai“ (jis pasitaikydavo po kelis kartus tame pačiame sakinyje), jai nedavė ramybės ir būtinai reikėjo Benjamino, dabar, nedelsiant, jai reikėjo su kuo nors pasikalbėti, tegu ir su Panaju, tegu ir su ponu Bogu (ji vadino Bogą „ponu“ ir nedrįso tujinti, nors tas jai leido), nes ji norėjo sužinoti, kur visa tai pradingo, kas atsitiko su Graikijos demokratine armija (GDA), herojiškais partizanais, – ir dar daug ko ji nenorėjo galvoti pati viena, nes tai kėlė nerimą.

Dėl keistos, nepaaiškinamos priežasties ji vengė klausinėti Floros, nedrįso. Jautėsi nepatogiai, kad nugvelbė tą žurnalą pavadinimu „Demokratinė armija“ (o po pavadinimu prierašas: „Mėnesinis karinis-politinis Demokratinės Graikijos armijos generalinio štabo organas, 1948 m. birželis“), ir norėjo šį negerą poelgį išsaugoti paslaptyje, nuslėpti kaip vaikystėje, kai padėdavo mamos vazelę ar peleninę netikėčiausiose vietose ir su piktdžiugišku pasitenkinimu stebėdavo suirzusius, suglumusius tėvus (klausinėjimas, nerimas, abejojimas savo atmintimi, nuovargis, nuobodulys, tylėjimas), kol daiktas staiga atsirasdavo įprastoje vietoje, sukeldamas naują tėvų emocijų laviną, ir t. t.

Ji atsivertė žurnalą toje vietoje, kuri itin domino. Po antrašte „Laisvieji snaiperiai“ ji perskaitė: „Paskutinėmis dienomis DA veikla įgavo naują svarbią kryptį. Pradėjo veikti laisvieji snaiperiai. Visa tauta ir DA kareiviai su dideliu susidomėjimu stebi, kaip laisvieji snaiperiai, rinktiniai DA vaikinai, triuškina priešą vis naujais išpuoliais.“

Ji pakėlė akis. Siurbtelėjo kavos ir pradėjo svajoti apie tai, ko negalėjo matyti tikrovėje, – tuos „rinktinius vaikinus“. Ji bandė įsivaizduoti, kaip jie atrodytų šiandien, svarstė, ar jie dar gyvi, tie gražūs ir drąsūs vyrai, apie juos ji svajojo, bet sykiu galvojo ir apie Benjaminą, kurį pasikvietė į savo mintis, nes jai tiesiog trūko jo, ji žinojo, jei dabar galėtų jo paklausti, jis imtų pasakoti istorijas, tarsi pats būtų jas išgyvenęs, nors jam irgi neteko būti antrojo partizaninio karo amžininku, liudininku tos kruvinos su mirtimi žaidžiančių žmonių kovos, per kurią tikėta, jog jaunystė (kuria jie nespėjo pasidžiaugti dėl sunkaus partizanavimo kalnuose ir karo žiaurumo) gali būti paaukota prasmingu tikslu, siekiant sukurti gražesnę ateitį, visi jie tuo giliai tikėjo (ji buvo girdėjusi, kaip Benjaminas kalba apie tai Panajui), bet šiandien šitas Demokratinės armijos žurnalas dėl tam tikros priežasties kėlė jai nerimą, tai buvo ne vien išdaigingo slėpimosi nuo Floros faktas, tai buvo kažkas daugiau… kažkas, ko ji dar gerai nesuprato, ir tikėjo, kad jos draugas gali padėti. Ji nujautė, kad visa tai keistai ir mistiškai siejasi su mirtimi ir gyvenimu. Tai buvo ne vien nesugrąžinamos praeities arba Istorijos klausimas. Dėl tos keistos priežasties, kurios ji neįstengė įspėti, jautė, kad visa tai ją jaudina asmeniškai. Ji dar siurbtelėjo kavos. Kava pasirodė per karti, ji įsidėjo truputį cukraus. Paskui perskaitė dar kelias eilutes, perskaitė paskubomis ir godžiai: „Drąsus jauno darbininko Antonio Bogo išpuolis prieš didžiausią nusikaltėlį monarchofašistų vyriausybės vidaus reikalų ministrą Ladą Atėnų centre sudrumstė vandenis visoje monarchofašistų stovykloje, įvarė baimės jų vadovybei, tačiau įkvėpė žmones ir suteikė jiems vilties.“

Ak, nevalingai atsiduso jaunoji Flora ir dar kartą įdėmiai perskaitė tą pačią pastraipą, kad patikrintų vardą. Paskui greitai perėjo prie kitos pastraipos, tikėdamasi sužinoti daugiau. Tačiau tai buvo beveik visa informacija. Antonis Bogas išnyko tarp dešimties kitų laisvųjų snaiperių vardų: „Pirmieji laisvųjų snaiperių smūgiai nusikaltėliškai Salonikų žandarmerijai, snaiperių sukeltas sujudimas tarp monarchofašistų ir jų atsitraukimas, Ksinonero miestelio mero, pagarsėjusio budelio Matjudakio mirtis nuo snaiperio Matvejo Bulio ir jo būrio puolimo, dvi priešo karininkų aukos nuo rumeliečio Kaftanio kulkų, snaiperio Cakmakio proveržis į priešo užnugarį, vieno fašisto žūtis ir dviejų automatų bei radijo dėžės pagrobimas – tai tik keli charakteringi laisvųjų snaiperių veiksmai per praėjusią savaitę.“

„Ak, kokia tai buvo epocha“, – galvojo ji užsisvajojusi. Sunkmetis, kurį net įsivaizduoti nelengva. Jos gyvenimo patirtis buvo nepakankama, kad padėtų vaizduotei. Be to, ji atostogauja (vidurdienis, net eukalipto šešėlyje kepina saulė), o žmonės šiandien gyvena ne taip, kaip tada, jiems nėra reikalo žudyti ministrų ir policininkų, visi gyvena gerai, nors ir skundžiasi, tačiau „Graikija yra graži moteris, kuriai atleidi viską“ – tokią tariamą filosofiją nuolatos kartodavo jos tėvas socialistas. Nėra reikalo? Susimąstė, nes ją užplūdo nemalonūs prisiminimai apie daktarą, ji vis dar negalėjo pamiršti tos istorijos, bet protas – net ir jos jaunas, prieštaravimų pilnas protas – sufleravo: nustumdamas nuo kelio vieną niekšą istorijos nepakeisi. Net dešimtį nustūmus jų lieka daug, labai daug. Ką tada daryti? Prakeikti impotentai… plūdosi ji sau.

Giliai širdyje ji džiaugėsi, kad negyvena pilietinio karo ir didvyrio Antonio Bogo laikais ir gali netrukdoma gerti kavą gražioje saloje, draugauti su Benu, Flora, Panaju, Marija, Stela, ponu Bogu… turėti ir kitų draugų Eksarchijoje6, kuriems niekados į galvą nešauna (ji taip manė) žudyti policininkų, nebent juos apkulti, kad aptalžyti pernelyg neįsijaustų į savo vaidmenis ir turėtų ką prisiminti tie bacai7 (ir bijotų), – išlieti kur nors savo pyktį, nes gyslose kraujui užvirus nėr ką daryt, tik ką nors primušti arba sunkesniais atvejais paleisti vieną kitą Molotovo kokteilį, o paskui viską išdaužyti: barus arba ką nors kita, kaip buvo Burnazyje, Petrupolyje8 ir kitur. Ne, ji niekados negalėtų užmušti net niekšo, nebent… ji kažko nesupranta, ir tik Benas gali paaiškinti.

Ji patogiai ištiesė ilgas kojas ant kėdės priešais, įsidėjo žurnalą į krepšį ir leido žvilgsniui su pateisinamu pasibjaurėjimu skverbtis pro blizgančius limuzinus, kurie užstojo „abstraktų“ Sanidopulo nutapytą paveikslą su samanomis apžėlusiu nutekamuoju grioviu ir amžinai užšautomis langinėmis.

1 Graikijos pilietinis karas (1946–1949), įsiplieskęs po fašistinės Vokietijos okupacijos (1941–1944). Susidarius valdžios vakuumui, kai šalies ekonomika buvo nuniokota per 80 ٪, vienas stipriausių Europoje graikų antifašistinis judėjimas peraugo į karą su Graikijos vyriausybės (tada monarchistinės) armija, tad pilietinis karas dar vadinamas antifašistinio judėjimo tęsiniu arba antruoju partizaniniu karu.

2 Richardas Wellsas – CŽA skyriaus galva Graikijoje, 1975 m. nužudytas kairiųjų radikalų organizacijos „Lapkričio 17-oji“. Ši kairiųjų radikalų grupuotė gyvavo nuo ١٩٧٥ m. iki ٢٠٠٢ m., siekdama palaužti JAV, JK ir Turkijos įtaką Graikijai ir kenkdama jų politiniams ir finansiniams centrams Graikijoje. Jie ardė ir kai kurių Graikijos vyriausybinių institucijų, bankų, ypač stambiojo verslo, veiklą. Ta pati organizacija nužudė ir Atėnų policijos viršininką Evangelą Malijų už jo veiklą „juodųjų pulkininkų“ diktatūros metais (už kalinių kankinimą).

3 Johno Lennono daina.

4 Prancūzų skulptorius Aristidis Maillolis (1862–1944), žavėjęsis senuoju graikų menu.

5 Tachidromos (gr. „laiškanešys“) – populiarus graikų žurnalas. Melina Merkuri (1920–1996) – pasaulinio garso graikų aktorė, Kanų filmų festivalių nugalėtoja, politinė Graikijos veikėja, buv. Graikijos kultūros ministrė.

6 Rajonas, garsėjantis anarchistiškai nusiteikusio jaunimo veiksmais.

7 Žargoniškas policininko pavadinimas, kilęs iš turkiško žodžio bac („policininkas“ ir „mokesčių inspektorius“). Pradėtas vartoti apie 1928 m., atsivežtas graikų pabėgėlių iš Turkijos (po didžiojo graikų išvarymo iš Mažosios Azijos).

8 Pramoniniai vakariniai Atėnų priemiesčiai, kur istoriškai buvo stiprūs kairiųjų judėjimai.

23 Sau

Tekstai

Niki Anastasea. Iš romano „Nukryžiuotasis. Pagal Aleksį Razį“

2022-01-23
Patalpinta: hieronymus.lt

Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė

Versta iš: Νίκη Αναστασέα. «Επικράνθη». Διά χειρός Αλέξη Ραζή. Αθήνα, Κέδρος: Μυθιστόρημα, 2006

Nikė Anastasėja (1947–2019) – graikų rašytoja, žurnalistė, keliasdešimt metų dirbo kalbos redaktore ir knygų apžvalgininke. Būdama 51 metų, 1998-aisiais kaip rašytoja debiutavo su romanu „Lėtai slinko diena“ ir sulaukė garbingos literatūros premijos už geriausią pirmąjį romaną. Be šio, ji sukūrė šešis romanus, iš jų vienas („Prie namų daug prisnigo“) 2013 m. apdovanotas valstybine ir keliomis kitomis premijomis. Čia pateikiamos ištraukos iš romano apie dailininką, dalyvavusį kairiųjų judėjime prieš karinę diktatūrą Graikijoje (1967–1974). Graikiškame pavadinime «Επικράνθη». Διά χειρός Αλέξη Ραζή yra aliuzija į Gerąją Naujieną Naujajame Testamente (parašytame sen. graikų kalba): Επικράνθη! Ο Άδης επικράνθη! Pažodinis vertimas: „Apkarto! Hadui apkarto!“ (apkarto, kad nukryžiuotas Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė). Po dešimtmečio romanas buvo perleistas pavadinimu „Vieno iš mūsų istorija“.

Vertėja

„Autoportretas. Aliejus, drobė: 110,5 x 85,5 cm. Paveiksle dailininkas vaizduoja patį save beveik visu ūgiu, žiūrintį į stebėtoją. Plaukai surišti į kaselę už nugaros, žvilgsnis skvarbus, antakiai nežymiai suaugę. Jis žiūri taip veriamai, kad atrodo, kalbasi su mumis bandydamas išsakyti mintį, kuri neduoda jam ramybės, ir kartu jo gražiame, kilniame veide yra kažkas neapčiuopiama, matyti santūrios, neliečiamos vienatvės išraiška. Juoda palaidinė atšviečia jo išblyškusį veidą, truputį pakritę skruostai ir tiesi lūpų linija liudija melancholišką nuotaiką. Ir nors veidas atrodo nepaprastai tikroviškas, fonas, iš kurio jis išnyra, primena nežemišką peizažą, kupiną mėlynų, raudonų ir violetinių nerimą žadinančių šešėlių. Šviesūs paveikslo tonai, kylantys iš apačios, palaipsniui virsta tirštais ir tamsiais šešėliais, kurie sakytumei slepia demonišką, paslaptingą ir kraupų reginį. Jis nutapė šį paveikslą daug metų prieš ligą. Tada jam buvo dvidešimt treji, tačiau galima sakyti, kad šis darbas buvo išankstinis perspėjimas apie liūdną tolesnį Aleksio Razio likimą.“ Jis gimė 1951 metais Atėnuose ir studijavo Dailės akademijoje, metė ją, nors buvo pirmūnas. Tačiau nenustojo tapyti, kol liga jo visiškai nepalaužė. Jis aktyviai dalyvavo savo kartos politiniuose judėjimuose, bet netrukus nusivylė ir nuvylė tuos, kurie daug iš jo tikėjosi ir tikėjo juo „ne todėl, kad jis buvo geriausias“, kaip sakė Simas Michalicis Kostui Skarlatui, praėjus dvidešimt ketveriems metams po lemiamos Razio krizės, „bet dėl to, kad, nepaisant jo amžiaus ir padėties, jam buvo skirta gyventi ilgai“. Ilgiau nei jo kritiniai dvidešimt aštuntieji.

<…>

Vienas raiškesnių Razio kūrybos pavyzdžių – „Kerų mergaitė“. Aliejus, drobė: 119,5 x 118,5 cm. Deja, dailininkas sunaikino šį nuostabų paveikslą, išliko tik vienas jo eskizas 20 puslapio viršuje iš kairės ir nuotrauka kitame puslapyje (p. 22). Jausminė įtampa, ekspresionistinė spalvų laisvė, elipsinė atlikimo technika, abejingumas apdailai – visa tai charakteringi jo kūrybos bruožai. Paveikslą sudaro du planai, iš kairės – žalia klostuota užuolaida ir didelis stalas, kuris tarsi dalina paveikslą į dvi dalis, tiksliau, pabrėžia atstumą tarp stebėtojo ir pagrindinės paveikslo figūros, tai yra mergaitės, kuri sėdi ant lovos pasigręžusi į langą. Visos paveikslo detalės taip plastiškai virpčioja ir raibuliuoja, kad pripildo erdvę metafizinės nuotaikos, kurią sustiprina permatomas veidas tarsi iš sapno. Tą pačią pozuotoją pamatysime ir „Laiške“, paskutiniame paveiksle, kurį Razis nutapė po šešerių metų. Žinoma, viename paveiksle matome mažą mergaitę, o kitame – jau dvidešimtmetę merginą. Tai Nina Michalici. Ji gimė 1962 m. Būdama trejų neteko motinos ir su kitais šeimos nariais persikėlė į Atėnus. Nuo tada ji gyveno kaimynystėje su Raziu, o jos močiutė padėdavo Teklei, Aleksio motinai, namų ruošoje. Ji įsimylėjo Razį dar paauglystėje ir labai jauname amžiuje patyrė, ką reiškia moteriai geisti vyro ir mylėti. Sulaukusi aštuoniolikos ir likus dviem mėnesiams iki mokyklos baigimo, ji metė dėl jo mokslus. Apie šešis mėnesius gyveno su juo savo paveldėtuose namuose, kol jis išėjo. Nina nėjo paskui jį. Kitus šešis mėnesius ji laukė iš jo žinios, nors tuo pačiu metu jis, jau sergantis ir pakėlęs pirmą rimtą krizę, ketino vesti Kateriną. Pagaliau jis nusiuntė Ninai laišką, šį atvežė jos brolis Simas, ir kai Nina perskaitė laišką, Simas užsisodino ją ant motociklo ir nuvežė pas Razį. Po trijų mėnesių Razis susirgo. Nuo tada, jau dvidešimt ketverius metus, Aleksis Razis gyvena pas Niną, per trisdešimt kilometrų nuo Atėnų, ir ši jį prižiūri. „Todėl niekados gyvenime man taip ir neteko dirbti, – pasakojo Nina Kostui Skarlatui. – Visko, ko reikia, parūpina Simas. Atvažiuoja kiekvieną sekmadienį. Ir jeigu kas nors klaustų, galėčiau atsakyti, kad tokia Simo dalia. Tačiau man nereikia brolio gyvenimo, man nereikia net savo.“

<…>

Jam užleido ją iš gailesčio. Tai sakau aš, jo žmona: Simas atidavė Raziui Kateriną iš pasigailėjimo. Kai tik pamatė ją pusnuogę, vienmarškinę, be kojinių ir palaidais plaukais, suprato, iš kieno lovos išlipo, suveržė širdį it dygliuota viela ir nuolankiai pasitraukė Raziui iš kelio. Tik nepradėkite dabar, Kostai, porinti, neva ji niekam nepriklausė, neva ji buvo laisva ir galėjo rinktis, ką nori. Pirmiausia ką reiškia „laisva“? Kur jos protas? Jei sakysite, kad ji neturi smegenų, tada sutinku. Lengvabūdė ir be smegenų. Jei ji ir nepriklausė Simui, tai kas iš to? Svarbiausia, kad Simas dėl jos ėjo iš proto, negaliu pasakyti „mylėjo“, tačiau beprotiškai jos norėjo. Ir vis dėlto pasitraukė. Ne dėl mūsų santuokos tai padarė, ne tam, kad išgelbėtų mūsų santykius. Dar ko! Jis buvo pasiruošęs viską dėl jos mesti, vos šito nepadarė beprotis. Bet dėl Razio atsitraukė, o kai Raziui ji nusibodo, išskubėjo atvežti jam savo sesers Ninos… Taip, mano vyras. Nežinojai? Čia, žiūrėk, jis dar Razio namuose, čia jau, žiūrėk, šoka ant motociklo ir išrūksta. Tik išgirdau, kad lekia laiptais žemyn, kas antrą praleisdamas, išėjusi pro virtuvės duris šūktelėjau: „Kur tu dabar?!“, o jis nė nepasigręžė. „Tuoj grįšiu!“ – riktelėjo jau iš kiemo ir apsižergė Razio motociklą. Skubėjo taip, kad geriau jau būtų abi kojas nusilaužęs ir išvadavęs save ir Niną nuo naštos.

Nieko nenutuokiau, man į galvą nešovė. Dieve, kursai danguje! Argi man, krikščionei, suprasti! Nurūko ir, mano seilei nespėjus nudžiūti, sugrįžo. Mes su Razio motina Tekle sėdėjome virtuvėje. Išgirdau motociklą ir tą akimirką, kai lauko durys atsidarė, pajutau, kad virš mūsų Razio kambario durys užsidarė, ir jis stovi ant laiptų. Aš vis dar nieko nesupratau, tačiau kai Simas pašaukė savo seserį, aš taip nustebau, kad net pašokau. „Nina“, – tariau Teklei ir strimgalviais išmoviau pro duris. Ši – paskui mane. Taigi. Raiša, vos kojas pavelka, ir štai, žiū, kaip eina. Jei dėl sūnaus, tai bėgte! Ir ką, tu manai, aš pamatau? Dievaži. Kaip drebulė. Ar esate matęs, kaip dreba drebulė? Šitaip drebėjo Nina. Sakytumei išvydo prieš save viską, ką jai teks išgyventi nuo tos dienos, kai ji sugrįžo į vilko nasrus, iki šiandien. Vienas Dievas težino, kaip ji kenčia atpirkinėdama nuodėmes, kurių nepadarė. Razis – ant laiptų, o Nina – apačioje, prieangyje. Sakote, nemoku atleisti? Jei ir taip, tai pirmiausia sau aš nemoku atleisti. Pamačiusi ją drebant, turėjau pulti, griebti už rankos, kaip ir padariau, jai nusileidus nuo laiptų tada, kai Razis apsigyveno su Katerina, o ne kviesti ją į vidų, reikėjo griebti už rankos, atidaryti laukujes duris ir ištempti į gatvę. „Eik, – reikėjo pasakyti. – Bėk, kol nevėlu.“ Bet, matote, nesugalvojau. Perbalau, sustingau ir likau stovėti kaip statula su Tekle pašonėje. Ji irgi apmirė. „Man suėmė strėnas“, – suaimanavo ir įsitvėrė į staktą. Razis stovi viršuje, ant laiptų, ir žiūri. Kaip ir aną kartą. Ar žinote, Kostai, ką galvoju? Kai blogis kartojasi, nebeįmanoma atskirti, kuris kartas baisesnis. Moneta ir jos kita pusė tokiu atveju susilieja.

Lygiai tas pat nutiko ir aną kartą, jam parsivedus į namus Kateriną. Razis – ant laiptų, mergina lipa laiptais, o aš stoviu apmirusi. Apmirė ir Nina. Tada jai buvo penkiolika. Stovėjau prieangyje, o Simas – atsirėmęs į staktą kaip dabar Teklė. Baltas kaip drobė. O paskui aiškino man, kad nieko tarp jo ir Katerinos nebuvo. Ją pamačiusi iškart supratau, kad tai netiesa. Seniai įtarinėjau, kad su mano vyru kažkas negerai. Pykdavo ant manęs dėl menkniekių, šaukdavo, grįždavo namo po vidurnakčio. Teisindavosi, kad sėdi partijos kontoroje. Jis tiesą sakė. Tačiau supratau, kad ir ji ten sėdėdavo. Ji buvo viena iš jų: „draugė“. Nutariau, kad tai ir yra priežastis. Tik dar nežinojau jos vardo.

Tiesą tariant, buvau girdėjusi, kad kažkokia Katerina kviesdavo jį prie telefono, ir jis kalbėdavo su ja labai meiliai, juokaudamas, bet ir vėl… Vieną sekmadienio rytą atsidaro virtuvės durys, o mes sėdime kaip dabar: Vlasis, Nina, Simas ir aš. Žodžiu, atsidaro durys ir įeina aukšta, skaisti, ilgaplaukė mergina, pusnuogė. Sakysi, rugsėjis, bet argi galima šitaip? Argi galima šitaip vaikščioti po svetimus namus? Be kojinių, su sandalais, su jo marškiniais, juodais, jai iki kelių, dėmėtais nuo dažų. Tarsi mes nesuprastume, kur ir su kuo ji praleido naktį. Pasigręžiu į Niną, o ji stovi prie kriauklės su bėgančiu iš čiaupo vandeniu ir lėkšte rankose. Kaip laikė lėkštę, taip ir sustingo. Galas lėkštei, pagalvojau, ir puoliau prie jos. Tačiau puoliau labiausiai tam, kad prilaikyčiau Niną. Ji žiūrėjo į pusnuogę merginą visai ne tiriamu žvilgsniu kaip aš, o be žado. O kokios akys! Žvelgia į tuštumą ir nemirksi. Lėkštė tikrai iškrito. Norėjau paimti ją iš jos rankų, tačiau pati buvau kaip nesava, lėkštė išslydo ant grindų ir subyrėjo į smulkias šukes.

„Šukės laimę neša“, – lengvabūdiškai pasakė mergina ir nusijuokė. Linksmai ir nerūpestingai. O paskui prisistatė. „Aš – Katerina, – sako, – atėjau su jumis susipažinti. Ar nepavaišintumėte kava, Aleksis tebemiega, o aš šių namų dar nepažįstu.“ „Laba diena“, – sako ji draugiškai eidama prie manęs, ir aš tiesiu ranką pasisveikinti, o ji apkabina mane ir pabučiuoja. Sakykite, kam ir kodėl? Gal ji mane kur nors matė? Ir šypsosi. O paskui prieina prie Ninos ir daro tą patį. Kai baigėsi bučiniai ir glėbesčiavimai, prisiartina prie mano vyro. „Labas, drauge“, – sako. Taip pat ir Vlasiui. Iki tol net nežvilgtelėjau į Simą, tačiau, išgirdusi „drauge“ ir „Katerina“, pasigręžiu ir ką aš matau? Dangiškasis Dieve, jis stovi apmiręs, baltas kaip druska. Kaip jo sesuo. Simas ir Nina – tas pats veidas. Ne todėl, kad jie panašūs, o todėl, kad tą akimirką jie atrodė vienodai. „Labas, drauge“, – pakartoja ji ir nusišypso. O jis kaip kuolą prarijęs. Tik žiūri į ją ir žiūri. Jau tada dėl jos ėjo iš proto, bet vis tiek nuleido galvą ir pasitraukė Raziui iš kelio. Razis jam buvo kažkas šventa. Vėliau jie apsipyko. Dėl ko? Nežinau, ką jie vienas kitam sakė. Matote, su jais buvo tik Nina, o iš jos paslapčių neišpeši. Draugai nuo pat vaikystės, artimesni už brolius, ir staiga nustojo kalbėtis. Ne dėl Katerinos jie susipyko, tada Razis jau buvo pragyvenęs su ja trejus metus ir spėjęs ją palikti. Išėjo iš partijos ir gyveno pas Niną daugiau nei penkis mėnesius. Taip, jos namuose, per trisdešimt kilometrų nuo čia. Tiksliau, jos šeimos namuose, nes tuos namus jai paliko senelis. Jau greitai bus keturiolika metų, kai Nina ten gyvena, tik nežinau, kaip tai reiktų vadinti – namais ar katorga. Niekada ten nebuvote? Turite nuvažiuoti. Jei kas nors manęs paklaustų, kas yra meilė, patarčiau nuvažiuoti ten, kad savo akimis pamatytų.

<…>

Mano mielas jaunuoli,

kai grįšite, manęs jau nebebus, aš žinojau, kad taip atsitiks, jūs laikote savo rankose raštišką patvirtinimą – tekstą, kurį dėl silpnos sveikatos spausdinau mašinėle gana ilgai… Nepaisydamas visko ir atsižvelgdamas į tai, kad norite užbaigti savo knygą, skubu ir sykiu jaučiu pareigą papasakoti jums apie paskutinį susitikimą su Aleksiu jo namuose bei pateikti jums smulkų paskutinio jo darbo aprašymą. Apie jo biografiją išsamiau ir taip, kaip reiktų, papasakos jo vaikystės draugas ir jo sunkaus gyvenimo bendražygė. Aš apsistosiu ties jo kūryba, ir nors aplinkybės neskatina girti savęs, leiskite man šią akimirką dar vieną ir paskutinį kartą gyvenime pasididžiuoti, kad iki pat pabaigos likau jam mokytojas.

Tai pirmas kartas, kai džiaugiuosi, kad nusilpus rankai privalau pasikliauti rašomąja mašinėle bei jos metalinėmis dalimis, tomis bespalvėmis ir bedvasėmis raidėms, nes su dideliu palengvėjimu stebiu, kaip jos paslepia jaudulį, drebinantį mano ranką, jaudulį, kuris, pasakojimui plėtojantis, stiprėja ir žodis po žodžio, sakinys po sakinio, norom nenorom veda link tragiškos šio žmogaus gyvenimo ir kūrybinio kelio pabaigos, kuri pranešė apie save dar ankstyvoje jaunystėje ir kurią aš išgyvenau ir mačiau iš arti, užjausdamas visa atsidavusia jam siela.

Vengsiu kalbėti apie faktus, kurie, kaip sakiau jums per mūsų susitikimus, nuo tos lemtingos dienos tapo mano kasdienių apmąstymų priebėga, ne, tai ne ta erdvė, kur randu užuovėją, bet priešingai, tai audra, bloškianti mane atgal prie įprastų minčių, jei drįstu pagalvoti kažką kita, ir sugrąžinanti į neišvengiamą tarnystę jam iki gyvos galvos. Būtų beprasmiška aiškinti, kad mano laišką persmelkia skausmingi prisiminimai, todėl visko atkartoti neįstengsiu, pagaliau, kai kalbu apie jį, atmintis iš gailesčio mano yrančiai sveikatai leidžia susigrąžinti tik fragmentus ir sukrečiančias akimirkas, susijusias tiktai su konkrečia diena. Įvykių pasakojimas paeiliui, ėjimas su atokvėpiais iki kulminacijos pareikalautų iš manęs didžiulių dvasinių pastangų, kuriomis esu pasiruošęs dalintis, jeigu tai bent mažumėlę padėtų atkurti išsamų mano brangaus bičiulio paveikslą. Tačiau tikiu, tai ne padės, o pakenks. Taip pat atleiskite man, jei pasakojimas bus nesklandus. Jo trūkinėjantis ritmas susijęs su jums rašančio žmogaus jauduliu, žmogaus, kuris paseno, pavargo nuo metų naštos ir kurio gyvenimas primena išdūlėjusios, sukrypusios, varganos griuvenos vaizdą. Na, pagaliau užteks įžangų. Prie kūrybos.

Kai Aleksis atidarė duris ir mes įėjome į studiją, kažkokia nematoma jėga sukėlė jam įtūžį, kuris turbūt jau ilgai brendo viduje, graužė jį ir tokio sunkaus išbandymo būdu privertė suplėšyti krūvą eskizų ir sugadinti daugybę savo paveikslų ištaškant ant jų dažus. Mes su Simu bandėme jį sulaikyti, bet tai buvo neįmanoma. Kol mes grumdėmės (jei norite žinoti, man baisu rašyti šitą žodį, tačiau tai tiesa – mes grūmėmės kūnas su kūnu), Nina stovėjo tarpduryje įrėmusi rankas į staktą ir šaukė Simui: „Dėl Dievo, tik neleisk jam išeiti!“ Kas buvo paskui? Neįstengsiu jums perteikti to siaubo, ir nors nuo to laiko praėjo daug metų, niekados nepamiršiu, net nemokėsiu atkurti tos baisios scenos, kuri prabėgo prieš mūsų panikos kupinas akis, kai Aleksis bandė pabėgti. Žodis, parašytas metalinėmis raidėmis, atrodo nekaltas, ir aš dar kartą dėkoju likimui, kad negaliu rašyti jums laiško ranka, nes neabejoju, kad neatsirastų valios parašyti šitą žodį. Taip, pabėgti… išsivaduoti nuo mūsų, taip, jis, begalinės meilės ir didelių mūsų lūkesčių įkaitas, bandė pabėgti nuo mūsų. Ne, negalėsiu papasakoti jums, ką tada teko išgyventi. Apsaugosiu jūsų akis nuo žmogų žeminančio paveikslo, o jūsų ausis – nuo keiksmų ir riksmų; geriau nematyti, kaip ši šviesi siela virsta į bjaurybę, aklą, savižudišką ir keršto ištroškusią jėgą, naikinančią jo asmenybę, jo kūrybą ir paverčiančią mus, o labiausiai Niną, aukomis.

Ne, nebegaliu rašyti toliau. Tik pasakysiu, kad galų gale jo pasigailėjo kūnas, kuris sakytumei neatlaikė šėlstančios viduje audros, ir mano vargšas bičiulis vieną dieną žlugo. Įvyko, galima sakyti, metamorfozė. Ne todėl, kad jis vėliau atsigavo, o dėl to, kad po šito jis perėjo į visai kitokią, taip pat ribinę ir dar kraupesnę, jei siaubo ribas įmanoma plėsti, absoliutaus pasyvumo būseną. Jis sunkiai prišliaužė prie artimiausios kėdės, atsisėdo, sustingo ir įbedė žvilgsnį į tuštumą tarsi monarchas, netekęs regėjimo, klausos, kalbos dovanos ir atsidūręs ant nusiaubto iki pamatų miesto griuvėsių. Šitaip jis sėdėjo, kol jį išvežė, šitaip žiūrėjo bežadėmis akimis, žvilgsniu, nukreiptu vidun, ir vienas Dievas težino, kas baisaus ir kraupaus ten, viduje, dėjosi, kad jį šitaip surakino, kūną surietė, rankas sukryžiavo ant pilvo, pirštus įspraudė tarp šonkaulių, o veidą, tą gražų, kilnų veidą, į kurį mes, esantys tuo metu šalia, dėjome didžiausias viltis, pavertė numirėlio veidu, susvetimėjusiu, amžiams prapuolusiu pačiame baisiausiame, kokį tik gali iškrėsti likimas, žaidime.

Pasakojimas eina į pabaigą kaip ir mano gyvenimas, kuriame jau keletą dešimtmečių šviesą įžiebdavo tik du žmonės, du jauni žmonės. Jiems puoselėjau ir tebepuoselėju giliausios ir ištikimiausios meilės jausmus, ir jų netektį jausiu kiekvieną valandą, ji persmelks mano kasdienybę. Tik dėl tų jausmų rašau jums šiuos žodžius, tikėdamasis šį tą palikti ir jums, kuris savo buvimu, pasitikėjimu ir jaunyste nors trumpam sugrąžindavote man tuos jausmus ir vėl sušildydavote mano sielą, skendėjusią amžiname šaltyje. Ačiū jums.

O dabar turiu su jumis atsisveikinti. Jei tikėčiau Dievą, galėčiau parašyti: „Tesaugoja jus Dievas.“ Deja, negalėjau tikėti, todėl vietoj atsisveikinimo priimkite mano širdingą „likite sveikas, mano mielas jaunuoli“. Priimkite šiuos žodžius kaip mano atsisveikinimą, o savo paskutiniam atsisveikinimui išsaugokite tai, ką pajusite, kol virpančiu iš jaudulio balsu pasakosiu jums apie paskutinį Aleksio Razio darbą.

<…>

Apgailestauju, kad niekados nepamatysite paveikslo „Nukryžiuotasis“. Apgailestauju, kad niekam nelemta pamatyti paskutinio Aleksio paveikslo, tos raiškios kompozicijos, kuria iš kitų išsiskyrė mano mylimo mokinio kūryba, ir niekam nelemta pajusti drebulio, kurį sukelia tas sukrečiantis virpėjimas, atimdamas iš mūsų meditacinio gėrėjimosi galimybę ir priversdamas mus kentėti, taip, jis verčia mus kentėti, jis, absoliučios vienatvės gyventojas, prisiekęs simbolistiniam ekspresionizmui, suteikusiam jam priemonių ir galimybę pranešti mums apie savo kančios kupiną gyvenimą. Apgailestauju, kad niekas nepamatys to darbo, kuriame Aleksis Razis, laikęsis griežto ekspresionistų stiliaus ir pasitelkęs laidotuvių sceną, kuo puikiausiai atspindinčią gedulą tautos, kuri jau daug metų kuria ir semiasi jėgų iš skausmo (pačia tikriausia tų žodžių prasme), sugebėjo sukurti tokią nuotaiką – ak, tas mano mylimas mokinys – ir paversti savo kūrybą tautos gedulo įsikūnijimu. Argi ir pats Razis nebuvo gedulo įsikūnijimas su skaudžiausiomis pasekmėmis? Argi mūsų jautrios ir vergauti tuštybei priverstos sielos skausmas – ne gedulas? Argi beprasmybės bedugnė, virš kurios esame pasmerkti kyboti, – ne gedulas? Ir kaip neišprotėti prieš tokį reginį? Kuo, jei ne gedulu, būna save paneigianti mintis, kai „Aš Esu“ reikia tarti dėl amžino, tačiau beprasmiško pasiaukojimo?

Taip, gedulas, o ne pyktis, ne apsimetinėjimas ir ne pasipūtimas. Štai ką reiškia „Nukryžiuotasis“. Toks buvo Razis. Ir kaip man viso šito nepasakyti? Ar galiu nutylėti, kad siūbavimas virš bedugnės, nepaisant siaubo, įaudrindavo jo žvilgsnį ir tapdavo jo pasididžiavimo šaltiniu, nes jis tikėjo, kad tik išrinktieji drįsta pasilenkti virš prarajos? Ar galiu nepasakyti, kad protui nesuvokiamu būdu gedulas jį magiškai traukė, suteikdamas sielai tragiškos pilnatvės ir niūrios ramybės?

Rašydamas apie paskutinį jo darbą, neatsistebiu ir dramatišku sutapimu, žiauriu likimo pokštu, kai, kūrėjui atradus stilių, išreiškiantį mūsų tautos dvasią, kūrėjas žmogus neišvengiamai atsiduria niūriausios ir, galima sakyti, žiauriausios vienatvės kelyje.

Ikona? Šviesa? Ramybė? Gailestingumas? Kas visa tai sukūrė? Mano mylimas mokinys. Gal jūs manote, kad jis mane išdavė, o gal sakote, kad jis išdavė visus, tik ne mane, ir jo paskutinis darbas buvo ne kas kita, kaip sugrįžimas prie mirusio stiliaus, sukėlusio jo, kaip kūrėjo, mirtį (ir labai tolimo mano idėjoms). Kad ir kaip būtų, noriu, kad jūs, praleidę su senu mokytoju ne vieną valandą ir praskaidrinę ne tik jo vienatvę, bet ir mintis, žinotumėte, jog „Nukryžiuotasis“ priklauso mistiniam ekspresionizmui, kurį aš, nors ir nepajėgęs įvaldyti, neskaitant kelių jaunystėje sukurtų paveikslų, visados palaikiau ir puoselėjau. O Aleksis Razis iki pat savo kūrybinės uždangos ėjo mano pėdsakais ir kartu su manimi aistringai prijautė tam pačiam drąsiajam „Aš Esu“. Paklausite, prieš ką buvo nukreipta ta drąsa? Aš priklausau kartai, kuri sukilo prieš daug ką – prieš labai stiprias jėgas. Tačiau, nepaisant mus užgrūdinusios kovos, stipriausieji iš mūsų buvo tie, kurie nebijojo sukilti prieš save pačius. Vienas iš tokių buvo Aleksis Razis.

„Nukryžiuotasis“ yra paskutinis atsisveikinimas, liūdnas „sudie“ kūrybai, kurią proto sumaištyje jis turėjo apleisti. Parašiau „sumaištyje“, bet ar tikrai taip buvo? Drįstu įtarti (tarsi tuos dvidešimt ketverius metus daryčiau ką nors kita, o ne guosčiau save panašiais įtarinėjimais), kad tai buvo du besikaunantys tarpusavyje – Visagalio ir Kūrėjo – pavidalai, dvi šventos misijos. Kokios? Griežto teisėjo šalia dosnaus kūrėjo? Galvoju, įsivaizduoju ir tikiuosi, taip, aš, nepaisydamas savo prieštaringų minčių, turiu viltį, nes, supraskite, labiau už jo paveikslus, labiau už juos sukūrusį menininką, labiau už savo brangų mokinį, kuriuo galiu didžiuotis, labiausiai už viską mylėjau sunkiai kenčiančią jo sielą. Dėl to ir tikiuosi, kad mano brangiausias „sūnus“ vieną akimirką gūdžiausioje savo sielos tamsoje, kurią netrukus papildė ir proto tamsa, galbūt turėjo menką nušvitimo viltį, skausmingai lauktą visą gyvenimą, ir galbūt šalia „Aš Esu“ suskambo ir žodis „Malonė“, kaip išgirsta malda, nušvitimas ir tikroji viltis – žydrynė, karūnuojanti „Nukryžiuotąjį“.

*

Ponas Skarlatas susidėjo daiktus kelionei ir virė kavą sau ir sūnui, kurį girdėjo vaikštant po kambarį. Netrukus jie išvyksta. Prie Kosto puodelio jis padėjo voką su Gerasimo laišku. Kavinukas užvirė. Įpylė abiem kavos, užsidegė cigaretę ir atsidėjo vartyti Aleksio Razio kūrybos apžvalgą, kuri jau kelias valandas, tai yra nuo tos akimirkos, kai jis nutaręs nemiegoti išsivirė pirmą puodelį kavos, prikaustė jį prie virtuvės stalo viliodama versti puslapį po puslapio. Vėl pasižiūrėjo į Anos portretą, paskui į paskutinį Razio paveikslą „Laiškas“. Akimis permetė tekstą kairėje, tada atsistojo, išsiėmė iš kuprinės akinius, užsidėjo, sugrįžo prie stalo ir dar kartą pasilenkė prie katalogo. Kostas įėjęs į virtuvę šitaip jį ir aptiko. Ponas Skarlatas pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į sūnų.

– Ar tekstą apie „Laišką“ parašė tavo profesorius?

– Taip. Marketis.

Skarlatas palingavo galvą ir sujaudintu balsu garsiai perskaitė pastraipą:

„Baigdamas įvadą į Aleksio Razio kūrybos apžvalgą, paminėsiu jo žodžius, kurie niekados manęs neapleidžia: „Linkiu sau, kad galėčiau pasakyti ir kad kas nors manimi patikėtų, jog mano sielos gelmėje viskas ramu ir gražu.“ Tai sakinys iš paskutinio dailininko laiško žmonai ir galbūt paskutinis troškimas žmogaus, kuris labai kentėjo ir kuris savo trumpame kūrybos kelyje spalvomis ir formomis bandė pranešti apie sunkų sielos išbandymą. Ką atspindi Razio darbai, jei ne šį išbandymą? Kas dar galėtų būti jo kūryba, jei ne šis išbandymas? Kas gali būti paveikslas, muzikos kūrinys, knyga, meno kūrinys, jei ne – pasakysiu perfrazuodamas žinomą posakį – Dievo ir velnio kova dėl žmogaus sielos.“

23 Sau

Tekstai

Konstantinos Kavafis. Eilės

2022-01-23
Patalpinta: hieronymus.lt

Iš graikų kalbos vertė Mindaugas Strockis

Konstantinas Kavafis (1863–1933) – garsiausias graikų poetas, gyvenęs ir kūręs Aleksandrijoje. Puikiai išmanydamas antikinę istoriją ir kultūrą, kūryboje jis pasitelkė istoriją, padedančią atskleisti pasaulio dėsningumus. Poeto, dažnai vadinamo didžiuoju aleksandriečiu, eilių centre yra ribinėje situacijoje atsidūręs žmogus, neretai pralaimėjimo valandą; didelis dėmesys tenka miestui ir helenizmo epochai, kūrėjui ir kultūrai apskritai. Taip pat rašė eilėraščius jausmų tema. Daugumai K. Kavafio eilėraščių būdingas tikslus ritmas, dažniausiai jambas.

K. Kavafio archyvas saugomas Onassio fonde Atėnuose, visiems besidomintiems poeto kūryba ir gyvenimu jis suteikia daug vertingos medžiagos: https://www.onassis.org/initiatives/cavafy-archive.

K. Kavafio poezija Lietuvoje žinoma ir mėgstama, buvo verčiama iš graikų ir kitų kalbų. Laukdami pasirodant naujų vertimų, skelbiame Mindaugo Strockio vertimus, publikuotus 1993–1995 m., vėliau vertėjo paredaguotus, ir tikimės, kad juos atras jaunoji karta. Tai pirmieji K. Kavafio poezijos vertimai į lietuvių kalbą iš graikų kalbos.

Intarpai ar citatos senąja graikų kalba čia vaizduojami maždaug XVI ar XVII a. lietuvių kalba (supaprastinta, kad netaptų sunkiai suprantama).

Kristina Svarevičiūtė

Skelbta „Naujajame židinyje“, 1993, Nr. 5

Nepatikimumas

Norint daug ką Homero liaupsindami, šito betaig nepagirsime… nei Aischilo, kur Tetidė byloja Apoloną jos vestuvėse giedojus,

kad laimina manus vaikus, idant

ilgai gyventų, nepatirdami ligų.

Pasakęs viską, jis pašlovino giesme

mums lemtą laimę, tuo pradžiuginęs mane.

Ir Foibo lūpas dieviškas su viltimi

teisingu trykštant pranašavimu maniau;

o jis, giedojęs pats……………………………………

………………………………………ir esti tas žiaurus

žudikas mano vaiko.

Platonas. Valstybė, II

Kai tuokėsi Tetidė su Pelėju,

pakilo Apolonas nuo vestuvių puotos

turtingo stalo ir palaimino jaunuosius

ir atžalą, kuri užgims iš jų jungties.

Pasakė: niekuomet liga jo teneliečia,

gyvenimas jo ilgas tebūnie. Tuomet

didžiai apsidžiaugė Tetidė, nes tikėjo,

kad Apolono žodžiai pranašingi,

kaip visada, ir tai jos kūdikį apsaugos.

Ir kai Achilas augo ir jo išvaizda

didžiavosi visa Tesalija, nė karto

Tetidė dievo pranašystės neužmiršo.

Bet vieną dieną sẽniai atnešė žinias

ir paskelbė, kad Trojoje Achilas žuvo.

Tetidė persiplėšė purpurinį rūbą

ir nusiėmusi po kojomis sau sviedė

apyrankes ir žiedus. Skausmo apimta

ji vėl prisiminė senąsias pranašystes

ir klausė, ką išminčius Apolonas veikė,

kur buvo tas poetas, užstalės kalbas

taip šauniai drožiantis, tas pranašas kur buvo,

kada pačioj jaunystėj užmušė jos vaiką.

O sẽniai jai paaiškino, kad Apolonas

pats tąkart nužengė į Trojos karo lauką

ir su trojėnais užmušė Achilą.

Belaukiant barbarų

Ko laukiame, į aikštę susirinkę?

Juk turi barbarai atvykti šiandien.

Kodėl senato salėje tyla ir neveiklumas?

Ką veikia čia senatoriai, kodėl neposėdžiauja?

Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

Kokius įstatymus senatoriai begali leisti?

Dabar jau barbarai įstatymų leidyba pasirūpins.

Kodėl mūs imperatorius prabudo taip anksti

ir prie didžiausių miesto vartų sėdi soste,

oficialiai atrodantis, dėvėdamas karūną?

Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

Ir imperatorius ketina pasitikti

jų vadą. Maža to, jis duos jam pergamentą,

pasiruoštą iš anksto, kuriame

prirašė jam daug titulų ir daug vardų.

Kodėl abu mūs konsulai ir pretoriai šiandieną

pasipuošė raudonomis išmargintomis togomis

ir dėvi tas apyrankes su šitiek ametistų,

tuos žiedus su nugludintais ir spindinčiais smaragdais?

Kodėl gi jie nešiojasi brangias lazdas šiandieną,

kaip reta puikiai išpuoštas ir sidabru, ir auksu?

Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

O nuo tokių dalykų barbarai tiesiog apanka.

Kur gabūs mūs oratoriai, kodėl jie nesirodo

su savo kalbomis, kaip būdavo įpratę?

Kadangi barbarai atvyksta šiandien.

Juos vargina retorika ir suktos kalbos.

Kodėl gi susirinkusius taip netikėtai apima

ta sumaištis ir nerimas? (Veidai kaip surimtėjo.)

Kodėl tuštėti pradeda taip sparčiai gatvės, aikštės,

kodėl visi jau skirstosi ir ko taip susimąstę?

Nes jau naktis, o barbarai nepasirodė.

Be to, kažkas atvyko iš pasienio

Ir pranešė, kad barbarų iš viso nebėra.

Kas bus dabar, kai likome be barbarų?

Tie žmonės, šiaip ar taip, juk buvo išeitis.

Miestas

Sakei: „Keliausiu aš kitur, per jūrą plauksiu nerastą.

Mielesnis kitas miestas bus už šitą būtinai.

Šiame iš anksto bet kokie man pasmerkti planai,

troškimai mano negyvi, ir mintys

ar dar ilgai bus priverstos sustingime kankintis?

Aplink save kas kartą, kur tiktai einu,

liūdnus griuvėsius tematau savų dienų,

čia, kur tiek metų nugyventa, išbarstyta, prarasta.“

Naujų kraštų nerasi tu kažkur už jūrų saulėtų.

Tas miestas seks paskui tave. Klajosi po gatves –

jos bus tos pačios, ir kaskart tave ten pat atves;

tarp tų pačių namų tau teks pražilti.

Kaskart atvyksi į tą patį miestą. Meski viltį:

nėra laivų nei kelio į kitus kraštus.

Tad, jeigu čia palaidojai savus metus,

šiam lopinėlyje, juos praradai visam pasauly tu.

Itakė

Kai leisiesi kelionėn į Itakę,

prašyk, kad tavo kelias būtų ilgas

ir pilnas nuotykių, ir pilnas patyrimų.

Nei laistrigonų, nei kiklopų,

nei rūstaujančio Poseidono nebijoki;

tatai nepasirodys niekad tavo kelyje,

jei pakylėtos tavo mintys, jeigu prakilni

aistra tau dvasią palietė ir kūną.

Nei laistrigonų, nei kiklopų,

nei pikto Poseidono nesutiksi,

jei jų nesinešioji savo sielos gelmėse,

jei tavo siela jų nepastatys priešais tave.

Prašyk, kad tavo kelias būtų ilgas.

Ir daug dar vasaros rytų kad būtų,

kai su tokiu džiaugsmu, kai su tokia palaima

įplauksi į lig tolei nematytus uostus,

kad apsistotumei prekyvietėse foinikiečių

ir įsigytumei puikiųjų prekių,

koralų, perlamutro, gintaro ir juodmedžio,

taip pat kvapnių aliejų kiekvienos rūšies,

kiek tik gali daugiau kvapnių aliejų,

ir kad apsilankytumei Egipto miestuose,

kad pasimokytum, kad pasimokytum iš jų išminčių.

Turėki mintyse Itakę visuomet.

Atvykti ten yra tavasis tikslas.

Tačiau nė kiek nespartinki kelionės.

Gražiausi metai tegul tęsiasi ilgai;

jau senas būdamas, išmeski inkarą ten, saloje,

turtingas to, kuo praturtėjai kelyje,

nesitikėdamas, kad tau atneš turtus Itakė.

Itakė tau padovanojo puikiąją kelionę.

Be jos nebūtum leidęsis į kelią.

Bet ji negali duoti tau ko nors daugiau.

Net jeigu rasi ją nuskurdusią, Itakė neapgavo.

Toks išmintingas kai tapai ir toks patyręs,

dabar gali suprasti, ką Itakės reiškia.

Betaig išminčiai besiartinančius

Nesang dievai ateisiančius, žmonės bevykstančius, betaig išminčiai besiartinančius numano [įvykius].

Filostratas. Apie Apolonijų Tianietį. VIII, 7.

Sužino žmonės įvykius atėjusius.

Kas dar įvyks, dievai težino apie tai,

vieninteliai ir visiški visų šviesų valdovai.

Iš to, kas dar įvyks, išminčiai priartėjusius

nujaučia įvykius. Jų atbalsiai keistai

jiems kai kada, palinkusiems prie studijų rimtų,

sukelia nerimą. Pasiekia neretai

juos mistiniai artėjančių pasikeitimų palydovai,

keisti balsai; jų klauso pagarbiai. O tuo metu

net nenujaučia gatvėj minios apie visa tai.

Vienas iš jų dievų

Kai ėjo kažkuris iš jų per Seleukijos aikštę

apie tą valandą, kai ima temti,

kaip aukštas ir be priekaišto gražus efebas

nemirtingumo spindesiu paženklintomis akimis,

kvapniais aliejais įtrintais juodais plaukais,

praeiviai žvelgdavo į jį

ir vienas kito klausinėjo, gal kas jį pažįsta,

ar graikas jis iš Sirijos, ar svetimšalis. Vis dėlto kai kas,

stebėjęs jį su didesniu atidumu,

suprasdavo ir pasitraukdavo;

ir kai pranyko jis už kolonadų

tarp vakaro šešėlių ir šviesų,

žingsniuodamas link to rajono, kur tik naktį

atgyja, ten, kur orgijos ir malonumai,

kur įvairiausias apgirtimas ir kur viskas leista,

spėliodavo, kuris gi čia iš Jų,

ir kokio siekdamas užginto malonumo

į Seleukijos nužengė gatves

iš Nemirtingųjų Aukščiausiųjų Namų.

Bizantijos Patricijus, tremtyje rašydamas eiles

Temano lengvabūdžiai, kad ir aš toksai.

Aš tesirūpinau rimtais dalykais visuomet

uoliausiai. Pasiliksiu įsitikinęs,

kad niekas neišmano už mane geriau

Tėvų ar Rašto, ar Sinodų nutarimų.

Botaniatas net menkiausią neaiškumą,

kiekvieną abejotiną Bažnyčios klausimą

aptardavo su manimi, su manimi pirmiausia.

Tačiau dabar, tremty (o, kad matytų piktavalė

Irenė Dukas), kur taip baisiai nuobodžiauju,

nebus visai nevykę, jei prasiblaškysiu

rašydamas šešių ar aštuonių eilučių posmus,

jei prablaškysiu nuobodulį Hermio

ar Apolono, arba Dioniso mitais,

arba Tesalijos herojų žygiais ar Peloponeso,

ir jei taisyklingiausius jambus kursiu,

kaip, jei bus leista pasakyti, netgi filologai

Konstantinopolio nesugebėtų parašyti.

Dėl šio taisyklingumo man ir priekaištaujama, manau.

Julianas, regėdams abejingumą

„Todrin, regėdams mūsimp didį esant

abejingumą prieg dievamus“, – tarė taip svariai.

Abejingumą. Tačiau ko gi pagaliau tikėjosi?

Galėjo kiek norėjo kurti tą religinę organizaciją,

galėjo kiek norėjo rašinėt Galatijos prelatui

ar panašiems, įkvėpdamas ir vadovaudamas.

Nebuvo jo draugai krikščionys;

ir tai tiktai į naudą. Betgi negalėjo

jie žaisti taip, kaip jis (išauklėtas krikščionių),

su ta naujos Bažnyčios sistema,

juokinga tiek pačia koncepcija, tiek jos pritaikymu.

Galiausiai, buvo graikai. Nieko pernelyg, Augustai.

Julianas ir antiochiečiai

Chi, byloja jie, nieko neprasižengė miestui, kaip ir Kappa. … Susiradę išguldytojų… perpratome tas skaitytines esant pradžias vardų, o ženklinant pirmąją Christų, antrąją betaig Konstancijų.

Julianas. Barzdos nekentėjas

Ar buvo tai įmanoma, kad kada nors atsisakytų

savo gyvenimo išgirto būdo, įvairovės

kasdienių savo pramogų ir spindinčio

teatro, kur įvykdavo jungtis tarp Meno

ir tarp erotiškosios kūno įtampos!

Patvirkę iki tam tikros ribos – ir, įtikėtina, už jos –

jie buvo. Betgi jiems pakako to, kad jų gyvenimas

buvo garsusis Antiochijos gyvenimas,
išaukštinęs malonumus, absoliučiai estetiškas.

Ir to atsisakyti, siekiant dar kažko?

Šnekų apie neegzistuojančius dievus,

tų varginančių jo kalbų apie save;

jo vaikiškos teatrofobijos;

nemielo šventakuprio ir juokingos jo barzdos.

O, žinoma, jie pasirinko Chi,

o, žinoma, jie pasirinko Kappa: šimtą kartų.

Mėnesį Hathor

Nelengva įskaityti žodžius iš seno antkapio.

„Wiesz[pati]e Jėzau Christau.“ Matau dar lyg ir „sie[l]ą“.

Ir „mė[ne]sį Hathor“ „ing dangų sz[auk]ė Luci[j]ų“.

Kur pažymėtas amžius, kiek „nugyw[en]o metų“,

ten Kappa Zeta1 rodo, koks jaunas buvo pašauktas.

Tarp sugadinto teksto matau: „…Aleksandrijos“.

Po to dar trys eilutės visai neaiškios, betgi

kelis žodžius atspėju: „mūs’ aszaras“ ir „gėlą“,

žemiau taipogi „aszaras“ ir „sopulį draugamus“.

Atrodo, buvus Liucijų kažkam be galo brangų,

kai mėnesį Hathor jį pašaukė ing dangų.

Skelbta „Poezijos pavasario“ rinktinėje (1995, „Vaga“)

Manuelis Komnenòs

Karalius viešpats Manuelis Komnenòs

pajuto vieną melancholišką rugsėjo dieną,

kad jau mirtis arti. Dvariškiai astrologai

(apmokami) plepėjo, kad jam lemta

gyventi dar ne vienerius metus.

Bet jis, nepaisydamas jų kalbų,

prisimena senuosius pamaldumo papročius

ir iš vienuoliškų įsako celių

bažnytinius kad jam atneštų apdarus,

ir dėvi juos, ir džiaugiasi šventa savąja išvaizda,

lyg kokio dvasininko ar vienuolio.

Palaimos kupini visi, kur įtikėjo,

ir kaip karalius viešpats Manuelis iškeliauja

tikėjimu savuoju apsivilkę, pasišventusiai.

Nuo seno graikų

Didžiuojas Antiochija puikiais namais, šventyklomis,

savųjų gatvių grožiu ir supančiomis ją

vietovėm nuostabiom, ir didele gausybe

gyventojų joje. Didžiuojasi, kad sostas

joje garsių karalių; ir menininkais savo,

taip pat savais išminčiais, o ir didžiai turtingais

ir įžymiais pirkliais. Tačiau visų labiausiai –

netenka čia nė lyginti – didžiuojas Antiochija,

kad ji nuog amžių graikų, ir gimininga Argui:

ji kilus iš Ijonės, statytosios argiečių,

argiečių kolonistų dukters Inacho garbei.

Prasmė

Mano jaunystės metai, hedonistiškas gyvenimas.

Kaip aiškiai šiandien aš matau jų prasmę.

Kokie tušti tie atgailavimai, kokie beprasmiai…

Dar nemačiau aš tos prasmės tada.

Ten, laisvame mano jaunų dienų gyvenime,

surado sau pavidalą mano poezijos troškimai,

ir kontūrus įgavo mano meninė šalis.

Todėl ir atgailavimai tvirti niekad nebuvo.

Ir mano ryžtas pasikeisti ir susilaikyti

ilgiausiai tęsdavosi dvi savaites.

Priešais Endimiono statulą

Kaip žėri mulų ketverto balčiausios karčių gijos!

Šviesiuoju vežimu, dabintu sidabru,

vykstu į Latmą iš Mileto, aukurų

uždegti dieviškam Endimionui. Iš Aleksandrijos

aš atplaukiau triera, purpuru kur išpuošta tikru.

Antai ta statula! Ekstazėje, sapne

išgarsintas Endimiono grožis sukrečia mane.

Vergai jau atnašauja jazminus, ir iš šešėlių viešpatijos

pažadintos senų laikų svajonės grįžta pas mane.

Satrapija

Kokia nelaimė, kai esi sutvertas

didingiems ir gražiems darbams,

bet neteisingoji lemtis kas kartą

tau gaili ryžtingumo ir sėkmės,

kaskart niekingi įpročiai sukliudo

ir vertas paniekos abejingumas.

Siaubinga ta diena, kai pasiduodi

(atsisakai planų ir pasiduodi)

ir pasitrauki, išvyksti į Sūzus,

eini ten pas monarchą Artakserksą,

kuris tave palankiai priima į rūmus

ir siūlo tau satrapijas ir panašiai,

o tu tai priimi, nors pilnas nevilties,

tuos dalykus, kurių tau visiškai nereikia.

Ko kito trokšta tavo siela, dėl ko kito verkia:

Tautos ir jos Išminčių pagyrimo,

brangaus ir nelengvai įgyto „Euge“,

Teatro ir Agoros, ir Vainiko.

Kaip gali tau tai duoti Artakserksas,

ir kur satrapijoje tai surasi?

O kaip gyvensi, viso to netekęs?

Seleukido nepasitenkinimas

Visai tai nepatiko Seleukidui

Demetrijui, kai sužinojo, kad Italijon

išvyko vienas Ptolemajų šitaip nepadoriai.

Tik su trimis ar keturiais vergais,

su apdaru skurdžiu ir pėsčias. Taip tesusilauks

ironijos ir pajuokos ten, Romoje,

jų šeimos. O kad iš tiesų seniai jie tapo

romėnams tam tikros rūšies tarnais,

tai žino Seleukidas; kad romėnai duoda,

kad jie iš jų ir atima jų sostus,

nuspręsdami, kaip patys nori, tai jis žino.

Bet bent jau išorėje priderėtų

išsaugoti tam tikrą didingumą;

tenepamiršta, kad dar vis yra karaliai,

kad dar vadinasi (o varge!) jie karaliai.

Dėl to ir sunerimo Seleukidas

Demetrijus; tuojau pristatė Ptolemajui

rūbus purpurinius ir puikią diademą,

brangiųjų akmenų ir daug

tarnų bei palydovų, ir brangiausius savo arklius,

kad Romoje jis pasirodytų, kaip dera

monarchui graikų iš Aleksandrijos.

Tačiau Lagidas, atkeliavęs elgetauti,

išmanė savo darbą, taigi visko atsisakė:

tos brangenybės jam visai nebuvo reikalingos.

Senais drabužiais, varganas jis įžengė į Romą

ir apsistojo nežymaus amatininko namuose.

Po to jis kaip likimo nuskriaustasis

ir kaip pavargėlis atėjo į senatą,

kad taip geriau pavyktų elgetauti.

Žingsniai

Juodmedžio guolyje, kurį dabina

koraliniai ereliai, taip giliai įmigęs

Neronas. Nenujaučiantis, laimingas ir ramus.

Jo kūno išvaizda ir sveikata nepriekaištinga,

jaunystės grožis pačiame žydėjime.

Bet alebastro salėje, kur uždarytas

Ahenobarbų giminės lararijus,

antai kaip sunerimo jo senieji Larai,

kaip dreba tie maži namų dievai

ir bando slėpti nereikšmingus savo kūnelius.

Nes jau išgirdo kraują stingdančius balsus,

ano pasaulio triukšmą, laiptais kylantį aukštyn,

geležinius žingsnius, sudrebinusius jų pakopas.

Dabar tie pasimetę, nelaimingi Larai

lararijaus gilumoje subėga slėptis

ir vienas kitą stumdo, braunasi gilyn,

ir vienas mažutėlis dievas parkrenta ant kito,

nes jau suprato, koks gi čia tas triukšmas,

ir atpažino jau Erinijų žingsnius.

Aistros

Į amžinai gražius ir jaunus kūnus mirusius,

su ašaromis uždarytus mauzoliejuje įstabiame,

su rožėmis galvūgalyje ir prie kojų jazminais,

panašios aistros, kur praėjo nepatyrusios

troškimų išsipildymo ir liko tik sapnais

apie džiaugsmų naktis ir prabudimą ryto vaiskume.

1 Graikiškos raidės Kappa Zeta (ΚΖ) reiškia skaičių 27.

23 Sau

Tekstai

Kristina Svarevičiūtė. Graikų literatūros mozaika

2022-01-23
Patalpinta: hieronymus.lt

Šių metų vasario 9-ąją, Pasaulinę graikų kalbos dieną, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2021-uosius paskelbė Graikų literatūros metais. Tai tapo paskata ir galimybe burtis prie naujų darbų, paminėti atmintinas datas, padiskutuoti apie vertimo subtilybes ir, žinoma, pristatyti graikų literatūrą – antikinę ir naująją. Su pastarąja mūsų skaitytojai nėra gerai pažįstami, nors vertimų turime ne tiek jau mažai, o garsiausio graikų rašytojo Niko Kazandzakio išversti beveik visi reikšmingiausi kūriniai. Šiame „Hieronymus“ numeryje rasite graikų literatūros vertimų sąrašą. Čia publikuojame ir ankstyvosios poezijos bei XX a. pabaigos – XXI a. pradžios prozos vertimus. XIX amžiaus dainius, Graikijos himno žodžių autorius Dionisijas Solomas lietuviškai prabyla pirmą kartą. Poeto kūryba yra atskaitos taškas graikų literatūros istorijoje, itin svarbi literatūrinės kalbos raidai ir norminimui, todėl nuo 2017 m. jo mirties dieną ir minima Pasaulinė graikų kalbos diena. XX a. 3 dešimtmečio vadinamosios prarastosios kartos vedlio Kosto Kariotakio eilės lietuviškai skelbiamos taip pat pirmą kartą. Iš gyvenimo anksti pasitraukęs poetas amžininkams darė milžinišką įtaką, jo kūryba mėgstama iki šių dienų1.

Pokyčiai visuomenėje ir literatūroje. Žlugus 1964–1974 m. karinei diktatūrai, Graikijoje įvykę dideli politiniai ir socialiniai pokyčiai iš esmės pakeitė šalies gyvenimą. Ji suartėjo su kitomis Europos valstybėmis, atsivėrė pasauliui, ryšiams ir įtakoms. Šios permainos paveikė ir literatūrą, 1974 m. prasidėjo naujas jos etapas. Literatūros kritikas, rašytojas Dimostenis Kurtovikas 2021 m. „Patakio“ leidyklos išleistoje studijoje „Alyvmedis ir liepa: Graikija ir pasaulis, žmogus ir Istorija 1974–2020 m. graikų prozoje“, kuria remiuosi šiame straipsnyje, pastaruosius dešimtmečius skiria į du laikotarpius, tarp kurių brėžia 1989–1992 m. takoskyrą. Iki 1990 m. aktyviai reiškėsi iki 1950-ųjų gimę rašytojai. Šie autoriai, vadinami vertybių prozos atstovais, nepasidavė bendrai demokratėjančios visuomenės permainų vėjų sukeltai euforijai, įžvelgdami ir neigiamą pokyčių pusę, neapibrėžtas vertybes ir orientyrus, miesčioniškumą, vis didėjantį atotrūkį tarp kaimo ir miesto, egzistencinės tuštumos jausmą. D. Kurtovikas minėtų negerovių ištakomis laiko pokarį ir pilietinio karo traumą, kuri graikų literatūroje juntama iki mūsų dienų. Vyresniosios kartos atstovės Galatijos Sarandi tekstai iš 1972 m. išleisto apsakymų rinkinio „Atmink Vilnių“ puikiai atskleidžia rašytojos lyriškos, melancholiškos prozos esmę: joje paprastai nedaug veiksmo, gilinamasi į herojų išgyvenimus, jų vienatvę, tačiau neignoruojamas ir veikėjus žeidžiantis išorinis pasaulis. Rinkinį jungia (ne)laisvės tema – pilietinės ir vidinės laisvės, laisvės visuomenėje ir šeimoje. Jis ne tik per stebuklą sugebėjo įveikti cenzūros užkardas, bet „suklydus“ buvo net apdovanotas. Žinoma, prie to prisidėjo ir Ezopo kalba, kurioje pasitelkiami lietuviški motyvai.

Pakitus moters padėčiai visuomenėje, smarkiai padaugėjo moterų rašytojų. D. Kurtoviko teigimu, nuo XX a. paskutinio dešimtmečio literatūroje prasideda moterų epocha. Vyresnio amžiaus rašytojos dažniausiai kalba apie sunkumus moters kelyje, tačiau apskritai kūrėjos imasi pačių įvairiausių temų ir rašymo būdų. Žymiausia graikų magiškojo realizmo atstovė Zirana Zateli (Zyranna Zateli, g. 1951) sulaukė populiarumo Graikijoje ir užsienyje. Joana Karistiani (g. 1952) yra parašiusi ne vieną romaną, susijusį su jūra, kuriai graikų literatūroje – prozoje ir poezijoje – tenka svarbus vaidmuo. Elenė Ladja (g. 1945), pirmuosius kūrinius publikavusi XX a. 8 dešimtmečio pradžioje ir iki šiol aktyviai leidžianti romanus ir apsakymus, apdovanota įvairiomis literatūros premijomis, išsiskiria filosofijos ir antikinės kultūros išmanymu, kūriniuose nuolat gilinasi į gėrio ir blogio esmę, tikėjimą ir išdavystę, įvairius etikos klausimus.

Istoriškumas ir asmeniškumas. Žlugus diktatūrai, prozoje visuomenė užleido vietą individui, rašytojų dėmesys nukrypo į asmenį, tačiau, nors įvairiais metodais išreiškiamas subjektyvus požiūris, pasakojime, kaip ir anksčiau, svarbus istorinis laukas ir visuomenės pjūvis. Nemažai rašytojų baigė istorijos mokslus, viena iš tokių Rėja Galanaki (g. 1947), kuri gilinasi į skirtingų epochų Graikijos gyvenimo aktualijas, įvykius ir istorines asmenybes. Ji laikoma viena iš pagrindinių graikų istorinio romano atnaujintojų. Nors grynai istorinių romanų rašoma ne tiek daug, istorijos tema dažnai būna viena iš sudedamųjų pasakojimo linijų. Toks pavyzdys galėtų būti Maros Dukos (g. 1947) romanas „Nekaltieji ir kaltininkai“2, kurį kai kurie kritikai priskiria istoriniams romanams, tačiau pati rašytoja jo tokiu nelaiko, nors gausi istorinė medžiaga, susijusi su Kreta ir Mažosios Azijos katastrofa bei apsikeitimu gyventojais tarp Graikijos ir Turkijos, sugula į vieną iš pagrindinių pasakojimo sluoksnių. Taigi istorinis kontekstas yra svarbus ir subjektyviam pasakojimui. Pastaraisiais dešimtmečiais itin dažnas pasakojimas pirmu asmeniu. Prie subjektyvaus asmeninio pasakojimo kūrinių galima priskirti vieną iš garsiausių XX a. graikų romanų, iškilaus rašytojo ir dramaturgo Pavlo Matesio (1933–2013) romaną „Šuns motina“, išleistą 1990 m., nors, Kurtoviko nuomone, graikai jį perskaitė kitaip. Graikų absurdo literatūros atstovo Matesio kūrinys nėra nei socialinis, nei psichologinis. Pagyvenusi moteris pasakoja savo gyvenimą psichiatrui, tad monologas negali būti laikomas patikimu, personažas kuria savo pasaulį, nors romane pateikiama plati pokario panorama. Kūrinį šiltai sutiko itin daug skaitytojų, jis sulaukė nemažai dėmesio ir gerų įvertinimų užsienyje. Christas Chomenidis (g. 1966) romane „Nikė“, išleistame 2014 m., pasitelkia savo šeimos išgyvenimus. Romanas, sukurtas po rašytojo motinos Nikės, garsaus kairiųjų veikėjo dukters, mirties ir pavadintas jos vardu, pasakoja „vaikų, gimstančių su našta ant pečių, jos neatsisakančių, bet ir nepalūžtančių, istoriją“ – Graikijos XX amžiaus istoriją. Kūdikystėje atsidūrusi tremtyje, paauglystėje gyvenusi slaptą gyvenimą pogrindyje, mergina drąsiai ieško savo kelio. Vangelio Chatdivasiliu žodžiais, Chomenidis perteikia ištisos epochos politinį ir socialinį klimatą, tačiau jo pasakojimas sąmoningai išlaikomas toli nuo pagrindinių Istorijos kelių. Kritiko nuomone, rašytojui pavyko svarbiausia – atriekti plonas, kupinas jaudulio istorijos riekeles, gebančias akimirksniu perduoti mums vidinį virpulį. 2021 m. lapkričio mėn. šiam kūriniui skirta Europos Parlamento literatūros premija (Prix du livre européen).

Trumpoji proza ir nauji žanrai. Pagrindiniai graikų prozos žanrai yra apsakymas, novelė ir romanas; pastarasis ypač išpopuliarėjo XX a. pabaigoje ir kurį laiką užgožė trumpąją prozą. Tačiau apsakymas, nuo kurio prasidėjo šiuolaikinės graikų prozos istorija XIX a. 9 dešimtmetyje, visada buvo mėgstamas tiek rašytojų, tiek skaitytojų. Trumposios prozos grįžimas į pirmąsias gretas susijęs ne tik su jaunesnių kūrėjų, derinančių graikų ir Vakarų literatūros tradicijas, pasirinkimu – jis sutapo su ekonominės krizės metais ir sumenkusia leidyba.

Vienas iš paskutinių šių Graikų literatūros metų darbų yra lietuviškai leidžiama graikų apsakymų rinktinė „Raudonos šukos“. Ji supažindina su aštuonių rašytojų, penkių vyrų ir trijų moterų, kūriniais, parašytais beveik per 50 metų3. Pastaraisiais dešimtmečiais rašomi ir didelės apimties romanai, leidžiama daug grafinių romanų, atveriančių „ne tik dialogus tarp literatūros ir istorijos, fantastikos ir realizmo, bet ir pokalbius su kitomis kultūros formomis“4.

Po 1974-ųjų Graikijoje atsirado kraštutinių kairiųjų grupuočių, kurios vykdė išpuolius ir žmogžudystes, tačiau negalvojo apie politinę perspektyvą. Pagrindinė organizacija „Lapkričio 17-oji“, įvykdžiusi 23 žmogžudystes, buvo atskleista ir sunaikinta 2002-aisiais. Literatūroje terorizmo tema atsirado 1987-aisiais. Bene stipriausiu šio žanro kūriniu laikomas Ario Marangopulo (g. 1948) romanas. Kaip teigia Kurtovikas, rašytojas ieškodamas graikų terorizmo ištakų, rodydamas jo populistinius tikslus atsigręžia į pokarį, pilietinį karą ir neišsipildžiusius lūkesčius. Įdomus tris romanus šia tema parašiusio Dimitrio Nolo požiūris. Iš pradžių „baudėjams“ simpatizuojama, paskui einama prie savotiško pasidžiaugimo teisingumu ir užuominos apie bausmę, galiausiai rašytojas imasi teroristus kritikuoti ir demitologizuoti; sakoma, kad toks požiūrio kitimas atspindi dalies visuomenės jausmus.

Šiandien populiarius detektyvus Graikijoje rašo gausus įvairias studijas baigusių rašytojų būrys. Graikų detektyvas perėmė socialinio romano funkcijas, tačiau paliečia ir egzistencinį lauką. Žanro pradininku Graikijoje laikomas Janis Maris (1916–1979), parašęs beveik 50 romanų. Pirmieji detektyvai spausdinti žurnaluose. Kritikai ilgai juos ignoravo, o jų pripažinimas siejamas su Petro Markario (g. 1937) detektyvų išpopuliarėjimu, pirma užsienyje, paskui ir Graikijoje. Pirmas rašytojo detektyvų serijos romanas „Vakaro žinios“ išleistas 1995 m. Markaris tuomet jau buvo garsus dramaturgas, garsiausio graikų kino režisieriaus Teodoro Angelopulo filmų scenaristas, todėl jam buvo lengviau atverti kelią iki tol menkintam žanrui, ir šis nuo 2017 m. turi savo kasmetinę literatūros premiją.

Graikų literatūrai nesvetima alegorija, parabolė, utopija ar distopija. Siaubinga realybė perteikiama be vietos ir laiko nuorodų, tačiau skaitytojui nekyla abejonių, kad kalbama apie jo laikų visuomenę. Tokių kūrinių universalumą ir aktualumą gali iliustruoti intelektualią literatūrą kuriančio ir verčiančio Dimitrio Dimitriadžio (g. 1944) kūrinys „Mirštu kaip šalis“, neretai pavadinamas „graikišku Armagedonu“. Kūrinys, parašytas 1978–1979 m., anuomet buvęs populiarus, XXI a. krizės akivaizdoje, regis, suskambėjo naujai, matyt, dar aktualiau nei jo parašymo metu, yra statomas teatrų scenose. D. Dimitriadis yra ir vienas iš įdomiausių graikų autorių, savitai interpretuojantis antikinius siužetus, paprastai pradedantis pasakojimą nuo jų pabaigos.

Ekonominės krizės metais į prozą sugrįžo anksčiau populiarios socialinės temos, pradėtas vartoti terminas „krizės literatūra“. Tačiau krizės kartos rašytojai – kuriems 35–40 metų – daug laisviau nei jų pirmtakai renkasi temas bei žanrus ir pripažįsta, jog į savo laikotarpio krizę gilinasi retai, nemažai iš jų simpatizuoja fantastikai.

Krizės laikotarpiu išleistas ir Makio Cito (Makis Tsitas, g. 1971) romanas „Dievas yra liudytojas“ (2013 m.). Pelnęs 2014 m. Europos literatūros premiją, išverstas į dvylika kalbų. Graikijoje, turinčioje nemažai literatūros premijų, šis apdovanojimas vertinamas gana skeptiškai, tačiau Cito kūrinio pripažinimas niekam nekelia abejonių. Amžiaus pradžioje Atėnuose gyvenantis penkiasdešimtmetis Chrisovalandis su humoru pasakoja tragišką savo gyvenimą. Karštai tikintis, tačiau besipiktinantis dvasininkais, dažnas viešnamių lankytojas, nukamuotas darbdavių ir moterų – norėtų vesti anglę ar švedę, bet vis susideda su graikėmis ar rusėmis – ir savo šeimos, su kuria vis dar gyvena, dažnai keičia darbus ir dėl savo nelaimių kaltina kitus. Tik nuo skaitytojo požiūrio priklauso, ar vadinsime romaną parodija, užjausime nelaimėlį Chrisovalandį, ar juoksimės iš jo prieštaringų postringavimų.

Gamtiškumas. Naujojoje graikų literatūroje, tiek prozoje, tiek poezijoje, daug vietos skiriama gamtai. D. Solomo poemose ar XX a. 9 dešimtmečio kartos apsakymuose tai galima paaiškinti glaudžiu žmogaus ir gamtos ryšiu, gyvenimu gamtoje, kaime, salose. Miestai augti Graikijoje pradėjo vėliau, po Antrojo pasaulinio karo. Pasikeitus graikų santykiui su aplinka, nuo XX a. antrosios pusės kinta ir jos vaizdavimas, tačiau iš literatūros ji neišnyksta. Žmogus vis dažniau įžūliai kišasi į aplinką, pertvarko ją siekdamas savo vartotojiškų tikslų, ir dėl to dažnai yra baudžiamas. Šios griaunančios veiklos atgarsių literatūroje pasitaiko jau senokai, o XXI a. suskamba itin garsiai.

Po 2021 m. vasaros gaisrų, pradėjus kalbėti apie ekologinę katastrofą, aplinkosauga tampa viena iš skaudžiausių šiandienos aktualijų ir, matyt, literatūros lauke įsitvirtins ilgam. Michalis Makropulas (g. 1965), studijavęs biologiją, gyvenantis Lefkados saloje, vasaras leidžiantis Epyre, 2019 m. išleido novelę „Juodas vanduo“, itin tamsiomis spalvomis vaizduojančią Epyro regiono ekologinę situaciją ir vietos gyventojų tragediją, sukrečiančią ir verčiančią susimąstyti. 2020-aisiais išėjo rašytojo novelė „Jūra“, atiduota į spaudą dar prieš pandemiją. Tai mokslinės fantastikos žanro (pastaraisiais metais itin sparčiai populiarėjančio tarp rašytojų) kūrinys apie klimato katastrofą ir naują virusą. Ne mažiau įtaigus ir įdomus trumpus apsakymus rašančio Janio Palavo (g. 1980) gamtiškas pasaulis (apsakymų rinkinys „Vaikas“, išleistas 2018 m.). Rašytojas, pasakodamas apie savo gimtosios Makedonijos kaimą, kalba apie žmogaus prigimtį, žiaurumą ir mirtį, jo santykius su kitais žmonėmis, su gamta ir veiklą, nukreiptą prieš gamtą.

Kai kurių minėtų autorių kūrinių ištraukas rasite šiame „Hieronymus“ numeryje, kitų kūrinius į lietuvių kalbą esame išsivertę anksčiau, treti galbūt dar sulauks mūsų leidėjų dėmesio. Džiaugiamės, kad Graikų literatūros metais Lietuvoje išleidome kelias naujas graikiškas knygas, paskelbėme straipsnių ir vertimų periodikoje, ir tikimės, kad dėmesys graikų literatūrai nebus laikinas, o paskatins ja domėtis ir ateityje.

1 Su garsiausios literatų kartos, XX a. 4 dešimtmečio poetų, darbais galima susipažinti rinktinėje Dovana sidabro eilėraštis: graikų poezija / Giorgos Seferis, Giannis Ritsos, Odysseas Elytis, Nikos Gatsos. Klasikų asociacija, 2018; šių dienų graikų poezija lietuviškai publikuota 2021 m. kovo 19 d. „Literatūros ir meno“ Nr. 6, kuriame skelbiamas Dimitrio Angelio straipsnis „Šiuolaikinės graikų poezijos jūra“.

2 Maro Douka. Nekaltieji ir kaltininkai. BALTO leidybos namai, 2021.

3 Raudonos šukos: graikų apsakymai. Gelmės, 2021 (rengiama spaudai).

4 Kristina Gedgaudaitė. Atspindžiai, mitai ir performansai graikiškų komiksų puslapiuose. „Literatūra ir menas“, Nr. 6, 2021 m. kovo 19 d.

22 Sau

Tekstai

Dionysios Solomos. Graikiškos laisvės fragmentai

2022-01-23
Patalpinta: hieronymus.lt

Iš graikų kalbos vertė Rūta Burbaitė

Versta iš: Διονύσιος Σολωμός. Ποιήματα και πεζά.

Αθήνα: Γράμματα, 2006

Dionisijas Solomas (1798 m. Zakintas – 1857 m. Kerkyra) – Graikijos nepriklausomybės kovų prieš Osmanų imperiją (1821–1832) amžininkas, poemose vaizdavęs tautos pergales ir nuopuolius. Graikiški tekstai poetą pavertė nacionaline figūra, o jų vertimai į prancūzų, italų ir anglų kalbas graikų poeziją sugrąžino į pasaulinį kontekstą ir lygmenį. Kritikų lyginamas su prancūzų Hugo ir vokiečių Heine, Solomas atstovauja romantizmui – jam svarbios tautos laisvės bei bendrosios sąmonės idėjos ir gamtos simbolizmas, o raiška artima šnekamajai kalbai.

Motinos kalba – poezijos kalba

Gimtojo Zakinto, kaip ir kitų to meto Jonijos salų, kilmingieji ir vidurinė klasė šnekėjo itališkai – nieko nuostabaus, kad pirmieji Solomo eilėraščiai, pelnę kuklaus bičiulių ratelio simpatijas, buvo parašyti šia kalba. Tačiau su motina, su kuria vaikystėje ir jaunystėje siejo glaudus ryšys, Solomas bendravo graikiškai – o ji, priklausydama prastuomenei, kalbėjo grynuole graikų kalba be itališkų priemaišų. Taigi gimtoji graikų Solomui buvo μητρική γλώσσα – motinos kalba – tikrąja to žodžio prasme. Mirties patale aristokratas tėvas su tarnaite sugyventą sūnų pripažino oficialiai, ir tai atvėrė kelią į kokybišką išsilavinimą. Dešimties metų išsiųstas į Italiją, ten užsibuvo – mokėsi Venecijoje ir Kremonoje, galiausiai Pavijos universitete įgijo teisininko profesiją. Dvidešimties sugrįžo gyventi į Zakintą, vėliau persikėlė į Kerkyrą – Jonijos salų sostinę. Vienišius, viešumo vengęs Solomas visą likusį gyvenimą ir praleido Graikijos salose, žemyninėje šalies dalyje nė neapsilankė. Tėvo palikimo, dėl kurio teko pakovoti su broliu (dėl teismų pakriko santykiai ir su dievinta motina), Solomui pakako, kad galėtų sutelkti dėmesį į svarbiausia – rašyti poeziją. Jaunystėje žavėjosi prancūzų autoriais, o sulaukęs trisdešimt penkerių įniko į vokiečių literatų ir filosofų darbus, šių idėjos ir raiška paveikė ir jo paties kūrybą (pvz., žmogaus proto gebėjimo suvokti vienybę neatitiktis su negebėjimu ją išreikšti kalbos priemonėmis). Graikiškas strofas jo užrašuose iki pat gyvenimo pabaigos lydėjo itališkos pastabos ir paaiškinimai. Ir vis dėlto 1828 m. jis galutinai atsisakė itališkos savo vardo ir pavardės versijos – Dionisio Salamon – ir pasauliui oficialiai prisistatė esąs Dionysios Solomos, kuris, žinoma, poeziją rašė graikiškai. Ypatingą dėmesį Solomas skyrė graikų folklorui ir šnekamajai kalbai – siekdamas geriau „išmokti“ graikiškai, rinko liaudies dainas ir gilinosi į Kretos literatūrą. Paties Solomo darbai graikams svarbūs ir turiniu, ir raiška, vėliau tapusia atspirtimi naujoms poetų kartoms. Priimdamas Nobelio literatūros premiją 1979 m. graikų poetas Odisėjas Elitis kalbėjo apie du graikų poezijos polius. Anot Eličio, vienas jų priklauso Kavafiui, o kitame „stovi Dionisijas Solomas, kuriam išraiškos aspektu pavyko – dar prieš Mallarmé Europos literatūroje – nepaprastai nuosekliai ir griežtai suformuluoti grynosios poezijos koncepciją su visu tuo, kas iš jos išplaukia: pajungti jausmą protui, sutaurinti raišką ir panaudoti visas kalbos instrumento galias nukreipiant jį į stebuklą“1.

Šlovę pelnęs „Himnas laisvei“

Pirmasis didelės apimties (158 strofų) Solomo kūrinys – „Himnas laisvei“, įkvėptas 1821 m. prasidėjusio Graikijos nepriklausomybės sukilimo, – buvo užbaigtas vos per dvejus metus (pirmas ir paskutinis tokios skubos darbas!). Iškart išverstas į italų ir prancūzų kalbas, jis pelnė Solomui tarptautinį pripažinimą. Pirmosios „Himno laisvei“ strofos išties virto nacionaliniu Graikijos himnu – 1865 m. Kerkyros saloje Graikijos karalius Jurgis I išgirdo salos ansamblio atliekamą pagal kompozitoriaus Nikolajo Mandzaro muziką, susižavėjo, užsakė smagesnę, maršui pritaikytą versiją ir nurodė ją groti visomis oficialiomis progomis. 1966 m. „Himnas laisvei“ paskelbtas ir Kipro nacionaliniu himnu.

Darbai ir jų fragmentai

Neskelbti, filosofiniu ir estetiniu aspektu didingiausi darbai liko neužbaigti – Solomas paliko tikrą tekstų mozaiką. Vargu ar fragmentiškumas (tegul ir būdingas romantikams) buvo tikslingas – Solomas vis grįždavo prie senų tekstų, ir galutinio varianto paieškos (akivaizdžiai matomos juodraščiuose) turėjo atvesti prie patį autorių tenkinančio taško. Paskelbtų darbų juodraščius Solomas sunaikindavo – išspausdinta versija virsdavo antspaudu, kurio laužyti ir kapstytis užrašuose nebebuvo reikalo. Solomo darbų tyrėjas Peteris Mackridgeʼas tokį fragmentišką kompozicijos metodą prilygina graikų liaudies dainoms, kurių atlikėjai strofas renkasi intuityviai ir laisvai, neprisirišdami prie vienos stabilios versijos. Kūrinys yra visų jo versijų, atliktų anksčiau ir dar nuskambėsiančių ateityje, suma – o štai Solomo kūryboje (kalbant apie neužbaigtus kūrinius) galutinę mozaiką sudėlioja konkretaus leidimo redaktorius.

Laisvi Mesolongio apgultieji

1833 m. Solomas grįžo prie nepriklausomybės temos ir kone du dešimtmečius skyrė „Laisviems apgultiesiems“, kol galiausiai kūrinį užmetė 1847 m. Rankraščius tvarkęs jo redaktorius Jakovas Polilas priėjo prie išvadų, kad būta trijų atskirų bandymų užrašyti šią poemą – Solomas kaskart naujai kūrė ir struktūrą, ir turinį.

Pažvelkime į turinį ir istoriją. Jos centre – pirmasis prie sukilimo prisijungęs vakarų Graikijos miestas Mesolongis, supamas vandenų: Achilojo bei Evino upių ir seklios, druskingos Patrų įlankos. Tapęs kovų epicentru, dėl palankios geografinės padėties (nuo jūros miestą pasiekti buvo sunku) ir išsikeltų sienų sugebėjo atlaikyti ne vieną puolimą. Poemoje aprašyta paskutinė Mesolongio apgultis prasidėjo 1825 m. balandį ir truko lygiai metus. Apgulti Mesolongio gyventojai badavo (badas – viena atsikartojančių „Laisvų apgultųjų“ temų). Išsekus maisto atsargoms, misdami į krantą išmestomis jūržolėmis ir aiškiai suvokdami padėties beviltiškumą, gyventojai nutarė veržtis pro vartus ir į saugią aplinką išsiųsti moteris ir vaikus. Kita dalis mesolongiečių liko kautis pačiame mieste – kaip atkreipia dėmesį P. Mackridgeʼas, sukilimo šūkis laisvė arba mirtis tapo nebeaktualus, beliko neišvengiamybė mirtis ir laisvė. Dauguma žmonių per naktį vykusį išsiveržimą buvo išžudyti, išgyvenusieji arba patys atėmė sau gyvybę, arba pateko į vergiją. Mesolongis krito 1826 m. Verbų sekmadienį – ši tragedija sukrėtė Graikiją ir privertė atsigręžti Vakarų pasaulį. Nepriklausomybės kovoms pasibaigus Mesolongiui buvo suteiktas šventojo miesto vardas. Jame iki šiol ilsisi ligos palaužto anglų romantiko Georgeʼo Byrono, padėjusio graikams kovoti su osmanais, širdis.

Palyginti su „Himnu laisvei“, apie moralinę ir dvasinę laisvę kalbanti poema „Laisvi apgultieji“ kur kas brandesnė ir sudėtingesnė. Nors ir paremtą istoriniais faktais, jos įvykių chronologiją sekti sudėtinga – Solomas įvykius konstruoja kaip vykstančius vienu metu, tarsi kelias filmo juostos siužetines linijas. Poemos personažai yra bevardžiai (nors pastabose italų kalba kai kuriems suteikiami vardai), ir Solomas renkasi romantizmo literatūrai mažiau būdingą sprendimą – dėmesio centre atsiduria ne maištaujantis individas, o bendruomenė ir sutelkta kova dėl laisvės.

Vieną gražiausių ir juslingiausių „Laisvų apgultųjų“ epizodų – „Gundymą“ – užrašuose komentuoja pats Solomas: jo žodžiais, Mesolongį pavergti bando ne tik turkai ir egiptiečiai, bet ir nubudusi balandžio gamta, gundanti sielą gyventi ir primenanti apie dvi stipriausias aistras – maistą ir kūnišką meilę. „Gundyme“ kreipinys Αλαφροΐσκιωτε καλέ skirtas esybei, kurios vardą į kitas kalbas perteikti sudėtinga: αλαφροΐσκιωτος apibūdina tą, kurio lengvas šešėlis, kuris miega budriai ir – turbūt svarbiausia – geba bendrauti su nereidėmis ir kitomis mistiškomis būtybėmis. Šis lengvašešėlis draugas pasakoja regėjęs „naktį, pilną stebuklų, naktį, burtais apsėtą“ ir šviesa gobinčią mergelę – tai dar viena figūra, viena ranka lytinti anapusybę, dar vienas romantizmo mistikos atspindys. Tik atsakas į jos grožį ir kitus gamtos kerus lakoniškas: „Užmerktos akys, kurias kvieti gyvent, aukso vėjau.“

Vertėja

Laisvi apgultieji
(poemos ištrauka)

6
Gundymas

Erotas su šviesbruviu balandžiu leidosi šokti,

Ir gera, saldumo pilna gamtos valanda suskambo,

O vėsumos ir muskuso pritvinkusiam paunksny

Kerėjo ir svaigino negirdėtos paukščių giesmės.

Vandenys užburiantys, vandenys gėli ir švarūs

Šaltiniais šniokštuodami krenta kvapniausion bedugnėn,

Aromatą jos perima, savąją gaivą palieka,

Verždamiesi srove gausingus turtus atskleidžia saulei,

Alma čionai, alma tenai, tarsi lakštingalos gieda.

Anapus – gyvenimas liejas danguj, bangoj ir žemėj.

Čionai, virš ežero vandens – sustingusio ir balto,

Sustingusio, kiek užmatai, balto ligi paties dugno, –

Plaštakė žaidė su mažu, nepažiniu šešėliu,

Užliejusiu saldžiai jos miegą laukinėj lelijoj.

Visa regintis drauge, sakyk, ką matei šįvakar?

Naktį, stebuklų kupiną, naktį, burtais apsėtą!

Nė menkiausio atodūsio žemėj, danguj ar jūroj,

Bitė – ir ta prie žiedo gėlelės gretinas tykiai,

Tokią boluojančią ežero ramybę tesudrumsčia

Suraibuliavęs apvalus mėnulis, kai įsisupus

Jo švieson daili mergelė iš vandens gelmių išnyra.

7.

Užmerktos akys, kurias kvieti gyvent, aukso vėjau.

Himnas laisvei
(ištrauka)

Jisai čia laisvės pasiilgęs žengia,

Vardan kurios mirtis – graži dalia.2

Dantė

1.

Pažinau tave iš kirčio

Nirtulingų ašmenų,

Žvilgsnio, nekantraus ir tvirto,

Žemėj brėžiamų̃ ribų,

2.

Iš šventųjų graikų kaulų,

Vėl atgimusių šlove,

Atsitiesusią ir jauną,

Laisve, sveikinu tave!

3.

Tu ilgai savy tūnojai

Gėdijais, apmaudavai,

Laukei to, kurs taręs žodį

Vėl suragins: kilk ir eik!

4.

Ta diena vėlavo aušti,

Stojo gniuždanti tyla –

Viskas nuogąsčio užgožta,

Viską slegia vergija.

5.

Tiek paguodos, nelaiminga,

Tau teliko – tik kalbėt

Apie praeitį didingą,

Kalbant – ašarą nuliet.

6.

Laisvę mylinčiojo balso

Laukei – kas juo prakalbės?

Ir nerimo tavo rankos

Grąžomos iš nevilties.

7.

Ar kada iš šios dykynės

Beištrūksiu aš darsyk?!

Vietoj atsako – tik klyksmas

Ir grandinių žvangesys.

8.

Bet tada pakėlei veidą,

Nebeslėpdama akių.

Tavo apdarai lašėjo,

Graikų permirkę krauju.

9.

Kruvina ėjai, žinojau,

Į svečius kraštus ieškot

Rankų broliškų, kad oriai

Tau padėtų atsistot.

10.

Išėjai viena tą kartą –

Ir vienužė sugrįžti.

Sunkūs, sunkūs būna vartai,

Būtinybės laužiami.

11.

Vienas glaudės prie krūtinės,

Liejo ašaras tuščiai…

Ranką tiesęs pirmutinis

Tik pasijuokė piktai.

12.

O kiti! Jie džiaugtis šoko

Tavo bėdomis. „Šalin!

Eik savų vaikų ieškoti“, –

Tėškė, trenkdami durim.

13.

Tu skubi, o pėdos mina

Vedančius atgal takus

Per žoles, per akmenynus,

Menančius šlovės laikus.

14.

Pasuki nuolankų veidą –

Tartum vargšo atgrasaus,

Belstis per duris paleisto,

Nebematančio dangaus.

15.

Bet! Kiekvienas vaikas tavo,

Vedamas narčios širdies,

Ryžtasi kovot lig galo –

Pergalės arba mirties.

16.

Iš šventųjų graikų kaulų,

Vėl atgimusių šlove,

Atsitiesusią ir jauną,

Laisve, sveikinu tave!

1 Iš graikų kalbos vertė Diana Bučiūtė. Visas tekstas paskelbtas rinktinėje „Dovana sidabro eilėraštis“.

2 Iš italų k. vertė Aleksys Churginas.

22 Sau

Tekstai

Achilleas Kyriakidis. Apsakymai

2022-01-23
Patalpinta: hieronymus.lt

Iš graikų kalbos vertė Diana Bučiūtė ir Dalia Staponkutė

Achilėjas Kiriakidis, gimęs 1946 m. Kaire, Egipte, – rašytojas, scenaristas, kino režisierius, kino kritikas, vertėjas iš anglų, prancūzų, ispanų kalbų. Yra išvertęs J. D. Salingerio, G. Pereco, R. Queneau, P. Modiano, G. Flaubert’o, L. Sepúlvedos, J. Cortásaro, J. G. Vásquezo, J. L. Borgeso ir kt. kūrinių, už vertimus apdovanotas ne viena premija. J. L. Borgesas padarė įtaką ir paties Kiriakidžio kūrybai. Apsakymas „Dialektika“ – iš rinkinio Τεχνητές αναπνοές (2003), 2004 m. įvertinto Valstybine apsakymo premija (Graikijos kultūros ministerijos premija, kasmet skiriama už geriausią apsakymų rinkinį). Apsakymai „Atsarginis įėjimas“ ir „Bonsas“ – iš rinkinio Ο καθρέφτης του τυφλού (2005).

Diana Bučiūtė

Dialektika

„Sėskitės. Gal geriau: sėskis. Ar galiu tave tujinti – tu nieko prieš? Juk tavęs, galima sakyti, laukiau. Turiu galvoje… žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks: vieną vakarą, kai apsaugininkas nebudės savo poste, kai mano vairuotojas mįslingu skambučiu bus iškviestas į namus, vieną žiemos vakarą, kai temsta anksčiau, labai anksti. Atėjai čia be jokio vargo. Atvėrei ir vėl uždarei stiklines duris, ant laiptų nieko nesutikai, radai kelią pro kabinetų duris, pro rašomuosius stalus su tylinčiais kompiuteriais, pieštukais pieštukinėse, šypsenų pagyvintomis nuotraukomis. Visi jau baigę darbą – tu tai žinojai. Net jeigu tavo žingsniai būtų girdėjęsi, juos būtum girdėjęs tik tu pats; aišku, jei tik to garso nebūtų gožusi širdis, kuri daužėsi kaip pašėlusi. Pamatei atidarytas duris, mano šešėlį už stiklo, pagarbiai palinkusį prie skaičių. Stumtelėjai jas, ir užteko menkniekio, šiugždesio tau žengiant kilimu, kad pakelčiau galvą, atsiloščiau, pamatyčiau, kaip artėji prie manęs lėtu, gerai apskaičiuotu žingsniu, ir pasakyčiau tau: sėskis. Tą akimirką patikėjai, kad esu tavo laimė.

Duok man… duok mums porą minučių šnektelėti, o tada daryk, ką nori. Pasikalbėkim apie laimę, jeigu jau išsprūdo tas žodis. Bet, po teisybei, kas svarbiau? Pati laimė ar jos vaikymasis? Akimirka, kai eini pasiimti žvėries iš spąstų, ar toji, kai spąstus dar tik statai? Ir, taip sakant, galbūt laimės išsipildymas – savotiška nelaimė, panašiai kaip tada, kai baigi skaityti puikią knygą, ar kaip Gėtę, pirmąsyk atvažiavusį į Paryžių, užplūdo nepakeliama kančia, kad niekada nebeišvys Paryžiaus pirmą kartą? O gal laimę galima suprasti tik kaip akimirką trunkančią kulminaciją po žygio, organizuoto vieninteliu tikslu – įkopti į viršūnę, kurią pasiekus kelias su nepalenkiama logika veda žemyn kita kalno puse? Ar laimė turi trukmę? O jeigu ne, ar to neišmatuojamo laikinio dydžio santykis su atitinkamu vektoriumi, nukreiptu į laimę, nėra analogiškas orgazmo akimirkos santykiui su flirtu, kito nuogo kūno užkariavimu, tyrinėjimu, erotine preliudija, įsiskverbimo malonumu? Kurią būtent akimirką esame laimingiausi?

Pavyzdžiui, tu. Atėjai čia turėdamas tikslą. Galiu įtarti, koks jis, padaryti mintyse kelias prielaidas, kurių viena, aišku, pasitvirtins, nebent visos būtų teisingos. Įsibrovei čia ne atsitiktinai – viską apgalvojai. Ištisas valandas, dienas, o gal net mėnesius sekei aliai vieną mano krustelėjimą, dėjaisi į galvą, kelintą valandą ateinu, kada išeinu, kas kada mane lydi, o kada nelydi niekas. Eikvodavai adrenaliną, per daug rizikuodamas, privažiuodamas prie manęs iš šono su savo motociklu, sankryžoje nepakenčiamai ilgai degant raudonai šviesai. Staiga pasigręždavai prisidegti cigaretės, ir mano žvilgsnis tarsi abejingai nukrypdavo kairėn – nejaugi išties manei, kad galiu, kad tuo metu galėjau teikti tau bent kiek reikšmės? Vos tik užsidegdavo žalia šviesa, šaudavai pirmyn, pasižymėjęs savo minkštose smegenėlėse dar vieną punktą, kad įrašytum į tvarkaraštį, o paskui regzdavai savo žabangas, vienui vienas, atsiskyręs kaip samurajus, planuojantis kruviną ateitį. Kada buvai laimingesnis?

Išeisi iš čia, ir toji ateitis, kurią iš anksto taip smulkiai apgalvojai, jau bus atėjusi – ar supranti? Bus prarasta pati jos esmė: ateities nebeliks! Išeisi iš čia persekiojamas – ne manęs, ne kitų, o paties savęs. Ir turiu galvoje ne dorovę: netikiu vadinamaisiais sąžinės priekaištais, kurie visada ima graužti per anksti, turiu galvoje visą tą… kaip čia pasakius… laimoiešką, mūsų maniją tikėti, jog gyvename tam, kad būtume laimingi, nors religijos perša mintį, jog esame laimingi vien dėl to, kad gyvename.

Nežinau, koks tavo išsilavinimas, nežinau, kas iš viso šito tavyje atsišaukia, kas iš viso šito kažką tavyje kepšteli ir, kaip jūs sakote, aktyvuoja. Jei gerai pagalvoji, visą mūsų gyvenimą valdo nepermaldaujamas on / off, kuris savo baisiais dvejopais dirgikliais visada mus atvaro prie kryžkelės, kur susikerta arba išsiskiria du keliai ir mums reikia rinktis vieną iš dviejų paeiliui siūlomų galimybių: dešinėn ar kairėn? dabar ar paskui? Etika prideda ir lemtingesnių, pompastiškiau skambančių alternatyvų: dorybė ar niekšybė? su tais ar su kitais? Tačiau šios tėra neesminių pasirinkimų suma, neesminių pasirinkimų pasekmė. Negali atsibusti vieną rytą ir nuspręsti padaryti Blogį; piktadarybė – tai susikaupusių mažyčių pasirinkimų rezultatas ir išsiveržia tarsi iš pratrūkusios voties.

Nemačiau, kad prieštarautum, kai užsiminiau apie Blogį. Ne ką kita, o Blogio sąvoką turime gerai abudu išnagrinėti tolesniame pokalbyje. Nesigilinkim į etikos sąvokų reliatyvumą, neminėkim, kad kanibalų genties atstumtasis doruolis yra tas, kuris nevalgo mėsos… Bet ką aš kalbu, juk galbūt čia, priešais mane, žmogus, kuris nė trupučio netiki tokiais manicheistiniais išvedžiojimais arba – leisk padaryti tokią išvadą iš tavo žvilgsnio – taip priartėjo prie savo tikslo įgyvendinimo, kad yra doroviškai aklas. Ir čia turime reikalą ne su ašaromis, išspaustomis sąžinės priekaištų, kurios, kaip atsitiko Michailui Strogovui, galėtų panaikinti įkaitintos geležies poveikį1; šiuo atveju (pataisyk mane, jeigu klystu) ne kas kita, o tik šis dorovinis aklumas, apie kurį kalbu, tau leis, nors tik vienai akimirkai, vienut vienai nepamirštamai, nepakartojamai akimirkai, tai akimirkai, kai pirmąkart atsikvėpsi išėjęs iš čia į gatvę, į jaukų saugaus anonimiškumo prieglobstį, būtent šis aklumas tau leis, kaip sakiau… aiškiai pamatyti it žaibą tvykstelint savo triumfą.

Tikriausiai pamanysi, jog kalbu su tavim taip ilgai, kad kiek įmanoma užvilkinčiau tą „paskui“, sustabdyčiau tai, dėl ko čia atėjai apsiginklavęs visu savo nepalaužiamu užsispyrimu, kad įviliočiau tave į nesustojamai besisukantį ratą, kol tau apsisuktų galva ir tai tave išmuštų – niekas daugiau negalėtų to padaryti – iš menamos tiesios nepalenkiamo ryžto linijos. Pamanysi, jog kalbu kaip užvestas, kad laimėčiau laiko. Leisk tik pasakyti, kad ne: laiko prikaupiau pakankamai. Jei posakis, jog laikas – tai pinigas, turi bent kokį pagrindą, tai tik dėl to, kad jis tinka ir laikui, ir pinigui: kai jų prikaupi, nebežinai, ką su jais daryti.

O ar žinai, ką mudu čia darome šnekėdamiesi? Aš pasakysiu tau, ką darome: padedame išlaikyti pasaulio pusiausvyrą, išsaugoti reikiamą lygį kažkokiuose sujungtuose nematerialiuose induose, pilnuose tuščių žodžių, prieštaravimų, argumentų, burbule, kuris gaubia mūsų planetą. Kiek žodžių turi teisę ištarti žmogus per savo gyvenimą? Padaugink tai iš… iš kiek, tiesą sakant? Pagal Kvilčio2 teoriją žodžių, kuriuos gali sugerti atmosfera, skaičius yra ribotas. Tačiau tai maksimumas. Egzistuoja ir minimumas: jeigu visi žmonės nuspręstų vienu metu užtilti, kad ir sekundei, tai sukeltų atmosferos trikdžius, kuriuos lydėtų siaubingos ekologinės ir kitos pasekmės. Dėl to sakau: mudu dabar čia… tai yra kol kas aš, bet paskui duosiu ir tau laiko atsiskleisti, išsikalbėti, savo žodžiu pratęsti ir paliudyti savo fizinį būvį – taigi mudu čia giname aukso vidurio, saikingumo pergalės būtinybę. Ką manai? Kad plepu norėdamas užkalbėti dantį ir dingti tau iš akių pirmai progai pasitaikius, pasprukti? Plepu norėdamas nuslėpti šio baisaus, neįtikėtino balanso deficitą, užpildyti išeikvotas tylos pauzes, apskųsti vienatvės nuosprendį, palengvinti mane slegiančią vidinio monologo naštą, bent valandėlei atsipalaiduoti ir nebesiklausyti tuščio balso, bebalsio balso, balso, kuris ropščiasi per beprasmę menamą užtvarą toli nuo dantų.

Tu ir aš: nekviestas svečias ir kitas, priešas ir kitas. Matai: nežinau nė kaip save apibūdinti, neturiu jokio išskirtinio bruožo – esu pasyvus šio trumpalaikio ryšio narys. Žinai, ką galėtume… kuo mudu galėtume būti šią akimirką? Norėčiau, kad būtume apsakymo veikėjai, meninės išmonės žaisliukai, ir besirutuliojantis kūrinys temptųsi mus kartu į plačias tikimybių žiotis ir prielaidų kryžkeles, netgi susikeitimus vaidmenimis (kodėl gi ne?) iki gulbės giesmės su fejerverkais, iki paskutinio spazmo, nepermaldaujamo skyrybos ženklo arba, sakykim, sprogstamojo daugtaškių daugiareikšmiškumo. O jeigu būtume Borcheso herojai, tuo geriau. Tada abu pasinaudotume nuolatinės abejonės privilegija, dviprasmybės atsparumu, sapnų neliečiamybe – kaip tame apsakyme, kur veikėjas sapne išsirausia apkasus, kad apsigintų nuo gresiančios mirties.

Iš tikrųjų, kaip dažnai tu, sulaukęs tokio amžiaus, galvoji apie mirtį? Atsakysiu aš – nė kiek negalvoji. Nežinau, kokie yra tavo ketinimai, kas slypi už šio plieninio, beveik kūniško žvilgsnio, kuris laiko mane prikaustytą prie krėslo. Ar matei? Ir šita tariamai išdidi poza taip pat prisideda prie mano jau minėto pasyvumo, nes netgi žeminantis klūpėjimas turėtų bent kiek dinamikos.

Atėjai vogti? Tegu. Įsivaizdavai, kad rasi čia skrynių su nepranokstamais brangakmeniais, pinigais, auksu. Matydavai jas mintyse, sudėliodavai, kartais per miegus jau lytėdavai, atidarydavai: čia iš pirmo karto, trūktelėjęs surūdijusį užraktą – žvangeli spyna, girkšteli pasiduodanti pirato rankoms sutrešusi dėžė; čia iškildavo sunkumų, trūkdavo slapto skaičiaus, magiško žodžio, o gal tiesiog pirštų miklumo. Bet manei, kad mikliai padarysi kai ką kita, apsiginkluosi drąsiomis idėjomis, kurios, kaip esi įsitikinęs, ne tik leis tau mane sutriuškinti, bet ir išeiti iš čia „tarytum seniai pasiruošusiam“3, su vogtais daiktais, jau išsivadavusiam iš stokos ir, ką gali žinoti, iš poreikio juos turėti. Matai? Gilinomės į Aristotelį, o tu nori Markso, Prudono, visuomeninės nuosavybės, lygybės utopijų, vienodų galimybių pinklių – grynų kvailysčių. Jei iš tikrųjų nuosavybė yra vagystė, kas įteisina vagystę, kuri vyksta dėl nuosavybės?

Ką noriu pasakyti? Paklausyk: išeisi iš čia kaip savininkas. Turėsi kišenėse, maiše (nepastebėjau – ar turi maišą?) visa tai, ko neturėdamas taip ilgai gyvenai grauždamas nagus ir kas laikui bėgant pasės tavo širdyje baimę to netekti. Reikia laiko, kad priprastum prie tokio režimo, kad išmoktum kas rytą atsibusti ir įvertinti padėtį, su palengvėjimu konstatuoti, kad viskas kaip buvę, kad valstybės santvarka nepasikeitė, kad jokia permaina nesudrumstė ramios dienų tėkmės. Tau teks stiprinti savyje antikūnų gaminimo mechanizmus, gynybos būdus, endokrininius skydus. Ir galbūt kurį nors vakarą, tokį kaip šis, kai naktis bus gūdesnė nei gūdi, kai…“

Jis išsitraukė revolverį ir iššovė.

Iš graikų kalbos vertė Diana Bučiūtė

Atsarginis įėjimas

Pradžios knyga I (1–9)4

Keliauju pirma klase. Tarsi norėdamas papirkti savo baimę. Tačiau debesys visur tie patys, ir kratymo nesumažėja. Per paskutinį krestelėjimą prie manęs prieina uniformuotoji ir paglosto galvą. Esu išsipirkęs patį brangiausią siaubą. Pasilenkusi ji surenka nukritusius ant kilimėlio mano popierius: šeši iš vienuolikos smulkiai prirašytų lapų, kuriuos rytoj perskaitysiu Ostendėje5. Į jos klausimą, ar aš rašytojas, atsakau pačiu nekonkrečiausiu iš visų „taip“. Tvarkydamas popierius pagalvojau, ar kas nors suprastų, jei prieš 8 puslapį perskaityčiau 5. Šiaip ar taip, konferencija tarptautinė, skirta mokslinei fantastikai. Mane vadina metafiziniu realistu. Jaučiuosi siaubūnas.

Nusileidžiu oro uoste, ir šis, kaip ir visi oro uostai, kuriuose esu leidęsis, nesukelia man kitų jausmų, tik neapsakomą palengvėjimą, kad pagaliau nusileidau. Vis dar jusdamas ant plaukų jaunos stiuardesės paglostymą, prie trapo atsisveikinu su ja, tarsi atiduodančia man pagarbą, ir garsiai išreiškiu viltį, kad kitą kartą vėl būsiu paglostytas, o dar geriau, kad tai vėl būtų ji, per skrydį atgal poryt. Dar viena tarnybinė šypsena – tik šį kartą šiek tiek paslaptingesnė.

Lipu laipteliais žemyn. Ledinis vėjas išsklaido bet kokias Viduržemio žmogaus iliuzijas. Lagaminėlio nelaikančia ranka bandau susisiausti švarką. Ant žemės (pagaliau ant žemės!) sėkmingai pasiekiu pilką pastatą su grėsmingomis stiklinėmis konstrukcijomis. Pirmoji nuostaba aplanko pamačius iškabą su užrašu SBQRZM.

Pamaniau, kad susidūriau su inicialų rebusu, kuris gali reikšti viską, pradedant senuoju ir nykstančiu flamandų pasisveikinimu ir baigiant „Jūs – tragiško nesusipratimo herojus“ niekam nežinoma kalba. Nė nenutuokdamas, kad būtent tai manęs ir laukia, rinkausi antrąją reikšmę. Po kelių minučių, kai pasų kontrolės darbuotojas paberia man triuškinančių priebalsių eilę, pajuntu, kad buvau teisus.

Kad ir ką kaltintumei (trisdešimties metų senumo paso nuotrauką ar trisdešimties sekundžių senumo nerimą), nutinka taip, kad pasų kontrolės darbuotojas, laikydamas mano pasą kaip laimikį, moja man liepdamas sekti iš paskos. Pasigręžiu atsiprašyti laukiančiųjų eilėje, kurią ne savo valia užlaikau, tačiau žmonės, regis, nė nesijaudina – jie kantrūs ir drausmingi, tarsi seniai pratę prie biurokratinių nesklandumų.

Kabinetas, į kurį patenku, apstatytas taip, kaip buvau spėjęs pagalvoti: stalas, nešiojamas skėčių stovas, prezidento portretas, po juo – kreiva lentelė su trumpu užrašu GJQT BTRXV, kėdė šalia stalo, kėdė už stalo, tarnautojas ant kėdės už stalo.

Tarnautojas varto pasą, sustodamas ties kiekvienu puslapiu, net jeigu jame nieko (tikrai žinau), išskyrus švarų vandens ženklą, nėra. Paskui eksperto žvilgsniu, atsiradusiu dėl daugiametės nepasitikėjimo praktikos, žvilgčioja tai į mane, tai į mano atvaizdą prieš trisdešimt metų. Neabejoju, kad mėgina tiesti lieptą tarp dviejų veidų, bando suprasti, kas įvyko per visus tuos metus, kokių jų būta ir kodėl nuotrauka šitaip atsilieka.

Tarnautojas pasiūlo man cigaretę, aš jau daug metų neberūkau, mandagiai atsisakau, bandau prancūziškai pajuokauti, bet galvoje – vien ledkalnis, susigūžiu mintyse (o kaip šia inicialų kalba vadinamas „ledas“). Tikrinu savo užrūdijusią anglų kalbą, rankioju lotyniškus krislelius iš senų atminties klodų. Tada vyriškis atsistoja, išeina iš už stalo, suvokiu, kad jo balso taip ir neišgirdau, matau nebylų filmą be titrų, tačiau filme nestinga emocijų, nes to bebalsio Ramono Novaro6 akys drėgnos tą akimirką, kai viena jo ranka spraudžia man pasą, kita draugiškai tapšnoja per petį ir, regis, tuoj pakils paglostyti man galvos. Paskui jis palydi mane žvilgsniu, kurį netgi girdžiu kaip palinkėjimą.

Atsiduriu laukimo salėje, kurioje manęs niekas nelaukia. Aplink skamba ta pati dusli kalba, žmonės šneka tais priebalsiais, ore tvyro pigių kvepalų aromatas. Moterys gražios. Moteris informacijos biure – ne. Pasipuošiu pačia gražiausia savo šypsena. Ji man grąžina tokią pat.

She doesnʼt speak English, elle ne parle pas Français.7 Vis dėlto jos šypsena atrodo pernelyg universali. Parodau jai savo vardą pase. Ji purto galvą. Tuojau pulsiu į neviltį. Rodau jai bilietą, ant kurio užrašyta atvykimo vieta. Ji vėl purto galvą. „Kur aš esu?“ – klausiu, nesitikėdamas, kad ji atsakys. Ji neatsako. Mano lagaminėlyje guli kvietimas į konferenciją, viešbučio patvirtinimo dokumentas ir atsakingojo asmens, kuris sufantazavo tą prakeiktą fantastikos konferenciją, pavardė. Visa tai nepadeda, užrakintoms durims rakto neatsiranda. Koks Kafka ir koks Piranezis, sakau sau. Moteris pradeda su manimi kalbėti nesustodama, nesuprantu, ką ji sako, jos žodžiai čaižo mane ir žemina, esu artėjančio pralaimėjimo sūkuryje, visiško susvetimėjimo sūkuryje, įkalintas Babelio bokšte, mano gestai nueina veltui, mano žodžiai numiršta dar neištarti, sakau „taksi“ ir bus, „Edgaras Alanas Po“ ir „Bachas“, ir stovėdamas prieš ją apsiverkiu, nes tie žodžiai – vieni balsiai.

Moteris atsistoja, išeina iš biuro, palikdama informaciją didžiųjų vagių valiai, prisiartina prie manęs verkiančio ir plaštakos viršumi braukdama per skuostus nušluosto ašaras, o paskui, palikusi savo glamonę ten, po mano akimis, švelniai suima mane už pečių ir paklupdo, pasitelkia savo kalbos „M“ ir pradeda niūniuoti, o aš žiūriu galvą atlošęs į tą metafizinio realizmo kūrinį, į motiną, kuri mane naktimis užkloja ir padrąsina, kad nebijočiau, klūpodamas siurbiu iš jos akių liepsnelę, kuri šviečia man užmigus ir užkalba, kuo būsiu, kai nustosiu augti, moteris pasikelia sijoną, palinkstu artyn ir pradedu melstis realistiškiausios metafizikos šventovei.

Aplink mus buriasi žmonės, nebešąlu, kaip, man regis, šalau iki šiol, jie nori mane paliesti, priimti Komuniją nuo nepažįstamojo, ir kažkas iš tų žmonių krūvos dovanoja man netikėtą rankos paspaudimą su atgaliniu bilietu, ir tuo metu išgirstu savo vardą, aiškiai ir garsiai, ir paskutinis, tas, kuris pakelia mane, stumteli link vieno ir vienintelio išėjimo su užrašu XDSPF, ir niekas negali įeiti pro jį, tik atskalūnai8, tie, kurie nebebijo būti išgąsdinti, nes jau tokie buvo ir turi skubėti išvykti, jei nori suspėti į savo laidotuves.

Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė

Bonsas

Iʼm looking at the river but Iʼm thinking of the sea.

Randy Newman. „In Germany before the War“9

Keturiasdešimt trejų metų. Nevedęs. Dirba siuvykloje. Siuvykla priklauso vienam žymiam žydui, ji įsikūrusi senos stojos gale, iš dešinės. Dirba aštuonias valandas per dieną, šešias dienas per savaitę. Kiekvieną dieną vienuoliktą valandą daro pertrauką užkąsti. Suvalgo sumuštinį, kurį atsineša iš namų. Jo namai – dviejų kambarių butas. Vieno kambario langai išeina į gatvę. Gatvė prasideda nuo stoties, suka pro Didžiąją biblioteką ir už penkių kvartalų keičia pavadinimą. Žmogaus vardas eilinis. Ir jo vakarai eiliniai. Žiemą anksti sutemsta, tačiau jam tai labiau patinka nei grįžti namo blizgančiam nuo prakaito. Įeina į namus, užsidega šviesą, atsisėda į vienintelį namuose krėslą prie lango viename iš dviejų kambarių, kurio langai išeina į gatvę. Gatvė prasideda nuo stoties, tačiau tai jau sakėme. Stotis – pilkas metalinis pastatas kaip ir visos stotys, pilkos ir metalinės. Joje jis išlipo prieš trisdešimt metų. Tie metai praėjo.

Meilės jis nepažino. Vis dar vaikšto į gatvę, kur renkasi merginos, du sekmadienius per mėnesį, dabar jis nusižiūrėjo Niną iš didelio namo su trimis laiptais prie įėjimo, raišą. Nina tai žino. Ji puošiasi prieš jį ir vadina savo vaikinu. Toliau – kitos gatvės, kiti žmonės, skubrūs žingsniai, prakaitavimas, trys aukštai uždusus, raktas drebančioje rankoje, šaltas vanduo liejasi iš dušo ir bėga laistyti miesto. Šaltas vanduo, kuris nuplauna nuo jo prisilietimus ir bėga laistyti miesto. Miestas auga.

Policijoje man sakė, kad esu nekaltas, bet turiu saugotis. Sakė, miestas pilnas iškrypėlių. Aš pasakiau, kad nieko nepadariau, ir jie atsakė: mes tą patį sakome. Taip jie man sakė.

Iki tos dienos, kai jį iškvietė į policiją, jis buvo ten viso labo du tris – o gal ir vieną kartą, kai jam buvo aštuoniolika, tada išsiėmė asmens pažymėjimą; antras kartas buvo tada, kai reikėjo jį pakeisti, po dešimties metų, nes veidas iš nuotraukos nebežiūrėjo į ateitį taip naiviai. Trečias kartas gal ir buvo, tačiau jis nepamena. Nepamena net kaip išgirdo durų skambutį. Reikėjo keleto sekundžių, kol jis susiejo durų skambutį su paskutiniu žmogaus apsilankymu jo namuose, tai buvo gal prieš dvidešimt ar dar daugiau metų: telegrama. Dvi dienas jo nebuvo dėl laidotuvių; atidirbo sekmadieniais. Stovėdamas prie gulinčio karste tėvo, matė visus jo švarko trūkumus.

Dabar vėl skamba skambutis, tačiau ne dėl mirties. Jis atidaro, ir policininkas įteikia jam „dėl jūsų bylos“. Nusprendžia kitą dieną nueiti į skyrių. Jo rajono skyrius – tai namas iš geltonų plytų. Parodo popierių, tačiau niekas nekreipia dėmesio, vėl parodo, ir vėl nieko. Vienas jam linktelėjo, kad sėstųsi ant suolelio ir palauktų.

Ten buvo suolelis ir atsisėdau. Sakau – „suolelis“, nes toks pat yra ir parke. Gal čia jis vadinamas kitaip, gal jie vadina jį „saldainiu“ ar „medžiu“, ar „mama“.

Parkas yra prieš stoją. Kai šviečia saulė, jis dažnai ten eina. Vidurdieniais. Ima savo sumuštinį ir sėdasi ant suolelio niekieno neliepiamas kaip dabar. Visus suolelius jis žino atmintinai ir visus juos mėgsta, tačiau labiausiai jį traukia tie nuošalesni ir apsitrynę – vienas nublukusia atrama, kitas surūdijusiomis kojomis. Vieną dieną jis suteikė jiems vardus kaip Dievas. Tačiau mėgstamiausias jo suolelis buvo pasislėpęs už didžiosios eukaliptų alėjos. Jį pasiekdavo tik besidairančios slaptų vietų porelės, nuo vaikų pabėgęs kamuolys ir kamuolio ieškantys vaikai. Vieną dieną, suvalgęs savo sumuštinį, pakilo nuo suolelio eiti atgal į siuvyklą, pamatė atriedantį kamuolį ir sustabdė jį koja. Vaikas pažiūrėjo jam į akis.

Praeina valanda, ir nieko nevyksta. Paskui atsidaro durys ir išgirstu savo vardą. Ponas mandagus, tas ponas už stalo. Jie klausinėja manęs, koks mano vardas, nors patys žino, juk tik ką pašaukė.

Kiekvieną rytą eidamas į siuvyklą praeina pro kino teatrą su nuotraukomis be šviesų. Vakare, kai grįžta, visos nuotraukos švyti. Ir vakare jis apeina raudoną liežuvį ant šaligatvio iškišusį kilimą. Toliau, už dviejų šimtų trisdešimt dviejų žingsnių, jo namai. Vieną sekmadienį jis nutarė nueiti į kiną. Jam nepatiko, kai užgeso šviesos ir pasirodė arkliai. Paskui šaudė. Jis išėjo.

Žydas – geras žmogus. Vieną kartą, sunkiai susirgęs, pasikvietė jį į rusvą svetainę su ilgu veidrodžiu. Žydas sėdėjo, geso nuo ligos, žiūrėjo, kaip jam dreba rankos su pamušu ir kreida, o jis žiūrėjo į medžiagą, kuria bandė apsiausti kūną. Klientas žiūrėjo į klientą.

Gniaužau rankas, čiupinėju nuospaudą ant piršto. Nesuprantu, ko tas ponas manęs klausia ir ar nori, kad atsakyčiau. Dabar man kalba apie mergaitę, kuri, sako, dingusi.

Policininkas kreipiasi į jį „jūs“ ir „jūsų“. Gerbia jį – visas šis daugiskaitos švaistymas neturėtų būti beprasmis. Mergaitė dingo parke, parke prieš stoją, gal jis ką nors matė? Pirmą kartą kažkam dėl kažko jo prireikė! Pirmą kartą jis gali padėti, prisidėti, ištraukti iš savo perteklinės tylos tiesą ir padovanoti.

Paskui jį nuveda į salę. Salėje yra ir kitų. Kiti – tai įtariamieji. Įtariamieji stovi, stovi atsirėmę į sieną. Visi jie panašaus amžiaus, bet daugiau vyresni. Vienas droviai laiko rankose šalmą. Jis nieko rankose neturi. Paprašo jo eiti prie jų, jie pasislenka, siena šalta. Tada atveda moterį.

Išsigandusi žiūri į stovinčius prie sienos, žiūri ir žiūri, ir savo pavargusioje atmintyje bando susieti vieną iš veidų su vaizdu vyro, kuris paėmė mergaitę už rankos ir nusivedė už medžių, ir tą akimirką jis žvilgteli į ją ir nusišypso, ir žvilgsnyje matyti visas jo gyvenimas šiltnamyje – su pavadintais suoleliais, šlapiu kosuliu ir tarnybine pareiga, jo žvilgsnyje matyti troškimas, kad jį apgintų, išteisintų ir pagaliau leistų jam prisiimti dalį tos kaltės.

Moteris į jį parodė.

Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė

1 Jules’io Verne’o nuotykių romane (liet. „Caro kurjeris“, 1991) pasakojama apie Rusijos caro kurjerio Michailo Strogovo kelionę iš Maskvos į Irkutską – per totorių užimtą kraštą jis veža slaptą caro laišką. Totoriai Strogovui išdegina akis įkaitintu kardu, bet vėliau paaiškėja, kad, ašaros, pasipylusios kurjeriui iš akių žiūrint į motiną, išsaugojo jam regėjimą.

2 Matyt, aliuzija į V. Nabokovo „Lolitos“ veikėją, A. Kiriakidžio minimą ir viename interviu: „Pavydžiu (daugiau, nei Humbertas Humbertas pavydi Kvilčiui) kiekvieno svarbaus kūrinio, kurį verčiu…“).

3 Citata iš Konstantino Kavafio eilėraščio „Dievas apleidžia Antonijų“.

4 Aliuzija į Pradžios knygą I (1–9). Matyt, Pradžios knyga, taip pat devynių postulatų turinys padėjo autoriui kuriant vaizdinius iš pasaulio, kuriame sudėtinga gyventi. (Postulatai prasideda: „1. Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Ir t. t.)

5 Miestas šiaurės vakarų Belgijoje, prie Lamanšo sąsiaurio.

6 Ramonas Novarro (1899–1968) – žymus Holivudo nebyliojo kino aktorius, kurio tragiška mirtis tapo Charleso Bukowskio apsakymų ir graikų dramaturgo Pavlo Matesio pjesių siužetine linija (P. Matesio pjesė 1973 m. pastatyta ir Atėnų nacionaliniame teatre).

7 Angl. ir pranc. Ji nekalba angliškai; ji nekalba prancūziškai.

8 Dar kitaip „ekskomunikuotieji“.

9 Angl. Žiūrėdamas į upę, galvoju apie jūrą. Randy Newman. „Prieš karą Vokietijoje“.

22 Sau

Tekstai

„Vertimas – niekieno žemė, kurią reikia išmokti ginti“

2022-01-23
Patalpinta: hieronymus.lt

Dalią Staponkutę kalbino Kristina Svarevičiūtė

Dalia Staponkutė – rašytoja, vertėja, kultūrologė, už savo veiklą 2019 m. apdovanota Mokslo premija užsienio lietuviams. Viena pirmųjų pradėjusi versti graikų literatūrą iš graikų kalbos. Dalia daug metų gyvendama Kipre aktyviai dalyvauja lietuvių diasporos ir Lietuvos gyvenime, pasisako žiniasklaidoje, dažnai ją galima sutikti ir įvairiuose kultūriniuose renginiuose, knygų pristatymuose ir konferencijose. Graikų kultūrą pažino per Kiprą ir 2021-aisiais, minint Graikų literatūros metus, Dalia dalinasi mintimis apie graikų literatūros vertimus, vertėjos darbą, graikų ir Kipro literatūrą.

Esi išvertusi į lietuvių kalbą tris Niko Kazandzakio kūrinius. Apskritai tavo verstą graikų prozą galima įvardyti kaip šiuolaikinę klasiką. Ar taip susiklostė, nes tokias knygas siūlė leidėjai, matyt, atsižvelgdami į tavo išsilavinimą, ar tai tavo pačios pasirinkimas?

Jei ne leidėjai, pirmieji parodę susidomėjimą, pati anksčiau ar vėliau šias knygas būčiau pasirinkusi ir pasiūliusi. Gal kaltas ir mano filosofinis išsilavinimas. Kad tapau Niko Kazandzakio vertėja, matyt, buvo neišvengiama, gal nulemta istorinių aplinkybių: Lietuvoje vertėjų iš graikų kalbos prieš kelis dešimtmečius buvo vienas du, ir tie patys užsiėmę. Graikų literatūrą versdavome iš kitų kalbų – vokiečių, prancūzų, rusų. Nuo pat persikraustymo į Kiprą su šeima dalinau savo veiklą tarp Lietuvos ir naujos šalies. Mokėjau graikų kalbą, rašiau mokslinį darbą, domėjausi kultūrinių skirtumų drama, aktualia mano mišriai šeimai, ir buvau atvira kūrybiniam netikėtumui. Su Kazandzakio kūryba buvau susipažinusi. Analizuodavome ją per graikų kalbos seminarus Nikosijos lingvistikos centre, kur mokiausi graikų kalbos. Tačiau nesitikėjau, kad greit ateis laikas, kai imsiuosi versti šį ypatingo talento autorių į savo gimtąją kalbą. Išverčiau Kazandzakio „Paskutinį gundymą“ (Tyto alba, 1997), „Asketiką“ (Alma littera, 2001) ir „Dievo neturtėlį“ (Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas, 2006). Kazandzakis – vienas svarbiausių graikų literatūros autorių, įtrauktas į švietimo ir studijų programas. Jis yra tikrasis literatūrinės dimotiki (graikų liaudies) kalbos įsikūnijimas, ištobulinęs naująją graikų kalbą taip, kad jo kūryboje ji atsivėrė visu gyliu ir grožiu, neįtikėtinu plastiškumu, poetika ir melodingumu. Kazandzakis sukūrė net savo žodyną. Daug kas vadina jį literatūrinės dimotiki pirmtaku, praplėtusiu kalbos ribas. Kazandzakio proza skamba kaip daina, ir vertime tai perteikti ne visados pasiseka, nors graikų–lietuvių kalbų pora dėl savo senų šaknų gana harmoninga. Pradėjus versti, atrodė, tarsi kopčiau į Everestą, į aukščiausią viršūnę, po vos kelių apšilimo pratimų. Juk tada dar nebuvau patyrusi vertėja. „Paskutinis gundymas“ buvo pirmasis mano gyvenime didelės apimties literatūros vertimas, kuriam rengiausi savarankiškai studijuodama Bibliją, graikų istoriją, ir kruopščiai kasinėdavau aplink kiekvieną žodį, ieškodama skambiausių atitikmenų. Labiausiai padėjo tai, kad gyvenau graikakalbėje aplinkoje ir Kazandzakio sukurtus vaizdinius galėjau stebėti ir patirti tikrovėje. Originalo kalbos aplinka – dovana kiekvienam vertėjui.

Jeigu turėtum galimybę rinktis šiandien, pirmenybę teiktum klasikai ar jaunesnių autorių kūriniams? Ar šiuolaikinėje graikų literatūroje randi įdomių tendencijų, autorių?

Šiandien esu ir šiuolaikinės klasikos, ir jaunesnės kartos autorių vertėja. Beveik niekad neatsisakydavau versti tos literatūros, kurią man siūlydavo, ir, žinoma, pati rinkdavausi, kas patikdavo: tai būdavo poezija, proza, esė, net pjesės. Esu sudariusi ir išvertusi Kipro poetų rinktinę „Sala: 10 Kipro poetų“ (Baltos lankos, 2006), jau keleri metai iš eilės verčiu pasaulyje gerai žinomo graikų poeto Konstantino Kavafio eilėraščius, nenustodama vilties išleisti jo rinktinę. Tai skrupulingas darbas, kurio negaliu ir nenoriu skubinti. Man buvo artima žymaus dramaturgo Jakovo Kambanelio kūryba; mano versta pjesė „Kelias iš vidaus“ pastatyta Šiaulių dramos teatre. Išverčiau ir jo autobiografinį romaną „Mauthauzenas“ (Tyto alba, 1999), bet šis Lietuvoje, gaila, nugrimzdo į bibliotekas beveik nepastebėtas, o juk sulaukė aukšto įvertinimo Graikijoje ir Izraelyje. Romano herojė – lietuvė, ir graikai iki šiol manęs pasiteirauja, ar tikrai tokia moteris egzistavo… Neretai tekdavo versti vykdant Europos Sąjungos remiamus literatūrinius ir kultūrinius projektus, tarptautiniams festivaliams ir teatrams. Mano, kaip literatūros vertėjos, veikla gana įvairi, nors ne visi vertimai vienodai gerai pasisekė. Tačiau praktika pati rodo kelią. Kas man patinka jaunesnės kartos graikų literatūroje? Joje justi pilietinė rašytojo (-os) pozicija; drąsa, atvirumas ir jokio pataikavimo madingoms politkorektiškumo tendencijoms, kad visos pusės būtinai susitaria arba viskas juokinga ir linksma. Graikų literatūroje ryškus socialinis konfliktas, girdėti jautrus ir kritiškas protas. Sakyčiau, graikiška mintis Europos kontekste gana savita. Būtų gaila, jei ypatumai niveliuotųsi, nes, reikia pripažinti, į Europos šalių literatūros erdvę vis įnirtingiau braunasi nauji rinkos dėsniai ir naujoji ideologija, kuri net ir su kairiosiomis, rinką kritikuojančiomis idėjomis jai tarnauja.

Ar dažnai pati siūlai leidykloms knygas, ar šiandien leidėjai atsižvelgia į vertėjo rekomendacijas?

Mano patirtis kupina visko – priima, atmeta, atsižvelgia ir neatsižvelgia. Taip, leidėjai bent jau kol kas paiso patyrusio, pabrėžiu, patyrusio vertėjo rekomendacijų. Ypač jei vertėjas yra ir rašytojas. Labai nelinkėčiau, kad vienintelė „rekomendacija“, į kurią atsižvelgtų leidėjai šiais monopolijų ir akcijų vertės siautėjimo laikais, būtų pelnas. Bet turiu viltį, kad knygų leidyba, kaip ir visais laikais, ras pusiausvyrą tarp pelno ir meninės vertės. Guodžia ir tai, kad numatyti knygos sėkmę būna sunku. Dažniausiai ją lydi netikėtumas: nesitiki, o žiūrėk, ji skrieja kaip diskas tiesiai ten, kur reikia, arba nuneša viską aplinkui. Knyga – ne prekė, o kompaktiška mintis. O užrašytos mintys turi neįtikėtiną galią.

Kai kurie vertėjai gana skeptiškai vertina vertimo teorijų naudą praktiniam darbui. Kada pradėjai domėtis vertimo teorija ir ar teorinių dalykų išmanymas tau padeda verčiant?

Na, ši diskusija amžina kaip klausimas „kas pirma – višta ar kiaušinis?“. Amatas ar profesija? Originalas ar kopija? Štai todėl ne visi vertėjai gali versti literatūrą. Ją verčia išrinktieji – turintys viziją, nuojautą, turtingą žodyną, pasižymintys plačiu pasaulio pažinimu, erudicija. Tokie vertėjai niekad neneigs teorijos vaidmens, nes vertimo teorija, pirmiausia kalbos filosofija, yra vertimo pagrindas ir pamatas. Kaip geras rašytojas palieka vietos geram vertimui tarp eilučių, taip ir gerą vertėją galima perskaityti tarp eilučių – tai nenusakomi, tačiau gerai jaučiami vertimo skambesio niuansai. Būna gausiai ir nuolat verčiančių vertėjų-mašinų, bet tokie vertėjai anksčiau ar vėliau kur nors užstringa kaip konvejerio linijos. Pažįstu vertėjų, kurie didžiuojasi išverčiantys po dvidešimt puslapių per dieną. Aš daugiausia galiu išversti penkis. Man atrodo, neigti teoriją gana primityvu, juk ji neabejotinai padeda suprasti vertimo vertę ir pagerinti vertimo kokybę, ji suteikia viziją, ji moko elgtis, taip, elgtis prieš skaitytojų auditoriją. Ji moko pamatyti vertimo darbe ne amatą, o meną. Pagaliau ji išmoko kalbėti apie vertimą ir perduoti žinias tiems, kam jų reikia. Mane vertimo teorija padrąsino rašyti, surasti savo stilių. Vertimas – niekieno žemė, kurią reikia išmokti ginti, nesvarbu, kad atrodo, kam ginti tai, kas niekieno, tai, kas kuria trečią erdvę tarp originalo ir vertimo? Tik vieno negalėčiau teigti tvirtai – kad išstudijavęs vertimo teoriją jau esi vertėjas. Šito nepakanka. Lygiai kaip išstudijavęs kūrybinį rašymą automatiškai netampi rašytoju. Reikia plačių žinių ir gero kalbos jausmo, o tai nenutinka pernakt. Pagaliau reikia pakantumo tam, ko nemėgsti, ir auksinės kantrybės. Vertimas ir rašymas – ne tik malonumas ar misionieriška meilė literatūrai. Esama ir nevilties, ir pykčio, ir net, deja, neapykantos verčiamam autoriui ar herojui. Taigi, nuvertinti teorijos nieku gyvu nereikia, nes ji padeda suprasti emocijas. Nuvertinę teoriją, imame ieškoti paprastų techninių sprendimų, pasisodiname šalia kompiuterį ir imame jam melstis. Išties, šiandien pradėjome rengti humanitarus, kurie atsidėję kerta šaką, ant kurios sėdi: nori būti perdėm modernūs, kur šito nereikia, prakalbo apie taikomąją humanitariką, kitaip tariant, ieško lengvesnio kelio ir jį randa. Ypač vertime. Kiek gūglinių vertimų! Net literatūroje atsiranda naujų žanrų, kurie gyvena porą metų ar porą dienų, pavyzdžiui, slam poezija, atsiranda naujų vertimo būdų. Vyksta drastiški eksperimentai, kaip PAGREITINTI kūrybos procesą. Jei tai ir vyksta, vis viena atsigręžiama atgal – į logiškas žmogiškų galimybių ribas.

Kokia tavo nuomonė apie jaunų vertėjų ugdymą? Kuris kelias geresnis: universitetas, seminarai ar praktika?

Beveik ir atsakiau, koks kelias geriausias, – klasikinis. Pirmiausia reikia perskaityti daug tokios literatūros, kurią nori versti. Tai padeda įsisavinti žodyną. Esu pastebėjusi, kad literatūros vertėjams, kurie daugiau skaito, lengviau versti ir kitokius tekstus. Universiteto suolas, biblioteka, seminarai su patyrusiais vertėjais ir vertimo teorijos specialistais, išmanančiais teoriją nuo Biblijos vertimo laikų. Kompiuteriai su duomenų baze padeda, bet be archyvų ir patirties pasidalinimo literatūros vertėjas – tik pusė vertėjo.

Verti ne tik prozą, bet ir poeziją. Papasakok šiek tiek apie tai.

Trumpai galiu pasakyti tik tiek: poezija yra toks ypatingas žanras, kad jį gali versti tik poetai. Aš galiu parengti puikų pažodinį vertimą. Jis, beje, yra labai vertingas ir nėra vien žodžių kratinys. Geras pažodinis vertimas įstabiai ir net geriau nei poetiškai perkurtas eilėraštis atskleidžia poeto intenciją. Štai puikūs rusų vertėjai ėmė ir surimavo baltąsias Konstantino Kavafio eiles. Skaityti puiku, bet tai – ne Kavafis. Kas tik nori, bet ne jis. Yra ir kitoks pavyzdys: graikų poetas Janis Ricas, nemokėdamas rusų kalbos, su žodynu išvertė Vladimirą Majakovskį, vadovaudamasis akustiniu efektu ir, žinoma, savo poetine nuojauta. Vertimas išėjo tobulas. Būna tokių išimčių ir stebuklų. Bet retai. Dianos Bučiūtės verstas Jorgas Seferis – irgi tobulas vertimas iš graikų į lietuvių, kuriame sutelkta ir didžiulė vertėjos praktika, ir erudicija, ir kitos kultūros pažinimas, nuojauta ir patirtis. Nuosekli patirtis irgi daro stebuklus. Tiesa, verčiant poeziją yra viena taisyklė: ją reiktų versti tik iš originalo kalbos, kitaip poezija dažniausiai susvetimėja – kažko nepasako arba kalba per daug.

Ką iš savo vertimų išskirtum, vieną ar kelis, kuris darbas labiausiai įstrigo, yra brangiausias ir pan.? Ir kodėl?

Visos mano verstos knygos yra tarsi mano pačios parašytos – šitoks jausmas. Nenustebčiau, jog tai visų vertėjų jausmas.

Tavo pačios antra knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ pelnė 2015-ųjų metų knygos ir kūrybiškiausios knygos apdovanojimus. Ji verčiama į įvairias kalbas, yra sulaukusi apdovanojimų užsienyje. Turi galimybę stebėti ir vertinti vertėjo darbą iš autoriaus pozicijos. Ar tenka bendrauti su tavo knygą verčiančiais vertėjais? Ar vertėjai linkę pasitarti, ar pamatai galutinį rezultatą knygai išėjus? Ar norisi bendrauti su vertėju, kol vertimas dar nebaigtas?

Taip, ši mano knyga yra išversta į vokiečių, graikų, rusų ir ukrainiečių kalbas. Daug tekstų išversta ir į anglų kalbą, tačiau gana griežtai rinkos dėsnių paisanti anglakalbė erdvė sunkokai įsileidžia šiuolaikinius užsienio autorius. Nors mano tekstų vertėjas Romas Kinka yra vienas iš geriausių lietuvių–anglų vertėjų. Vokiškai mano knygą prakalbino gerai Lietuvoje žinomas vertėjas Markus Roduneris. Graikiškai – salonikietis Sotirijas Suliotis, mokantis septynias Europos kalbas ir mėgstantis darbuotis nedidelių kultūrų lauke: jis verčia iš danų, norvegų (yra išvertęs K. O. Knausgårdą), lietuvių, taip pat ir vokiečių. Į rusų ir ukrainiečių kalbas mane vertė patyrusi dvikalbė vertėja, kolegė, filosofė Larisa Poliakova, gyvenanti Kijeve. Lietuvių kalbą ji išmoko vaikystėje, kai jos tėvai gyveno ir dirbo Lietuvoje. Jei atvirai, su kiekvienu vertėju būta savito kelio, džiaugsmo ir problemų. Bet manau, geriau, kai autorius į vertimą nesikiša. Ypač jei nemoka vertimo kalbos. Tada ir padėti nelabai gali. Labai vertinau M. Rodunerio patirtį tikrinant visus mano vartotus vardus, datas, istorinius įvykius taip, kad kai kurie niuansai vertime išryškėjo, ak, tiksliau nei originale. Vertėjas naudojo nemažai nuorodų – teorijoje tai turbūt būtų vadinama aprašomuoju vertimu. S. Suliotis didesnį dėmesį kreipė į stiliaus niuansus, į kalbos skambesį ir ne tiek rūpinosi, kaip transkribuos vieną ar kitą vardą, – teorijoje tai būtų vadinama kultūriniu vertimu, suartinančiu originalą su vertimo kultūra. Keista, tačiau visai kitaip dirbau su vertėja, kuri yra moteris. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad tai – kitokia patirtis. L. Poliakova jautė mano tekstą kiek kitaip – kaip motina, kolegė, moteris, emigrantė. Su ja tikriausiai ištobulinome tekstą iki begalybės, nes nuolat bendravome. Būta ir vertėjos intervencijų, kai ji tiesiog perrašydavo tekstą savaip, nes jautėsi jį per gerai gyvenimiškai suprantanti; tada dirbdavome išvien, kad sugrąžintume vertimą arčiau originalo. Žinoma, padėjo tai, kad pati moku rusų kalbą. Dėl skaitytojų auditorijos imlumo galiu pasakyti, kad geriausiai mano knygą priėmė Ukraina (nors daugiausia tikėjausi iš Graikijos, kurią gerai pažįstu ir myliu). Taip turbūt nutiko dėl knygos turinio ir dabartinės Ukrainos situacijos – reikia daryti pasirinkimą iš dviejų, ir šalies žmonės nuolat klausinėja, ar įmanomas trečiasis variantas.

Tavo veikla labai įvairi. Kokią vietą pastaraisiais metais užima literatūros vertimas, kaip pavyksta viską suderinti? Esi pratusi užsiimti keliomis veiklomis tuo pat metu ar baigusi vieną darbą imiesi kito?

Gal dėl gyvenimo tarp užsienio ir tėvynės veikla savaime įvairi, bet yra viena jungiamoji – tai nuolatinis bandymas susieti dvi skirtingas, tolimas kultūras. Tai mane lydi asmeniniame gyvenime, universitete, vertime ir literatūroje. Ne kartą įsitikinau, kad visa prasideda nuo skirtumų, ne nuo panašumų. Skirtumas – varomoji jėga. Mes skirtingi, mūsų kalba skirtinga, tad labai svarbu skirtumą nuolat išlaikyti dėmesio centre ir mokėti jį suprasti, priimti, aiškinti. Tai menas. Bandymas suvienodinti, kaip jau esame ne kartą regėję istorijoje, nužmogina. Štai kad ir pandemijos laikais labai svarbu atkreipti dėmesį į kultūrinius skirtumus, nes neatkreipę rizikuojame prarasti socialinę ramybę ir taiką, pamatą, ant kurio laikosi iš skirtingų žmonių sudaryta visuomenė. Vertimas slypi kiekviename stabilios visuomenės žingsnyje. Nuo šios krypties nenutolstu ir esu ištikima humanitarė. Kitaip tariant, mano veikla įvairi, bet vienakryptė. Taip, baigti vieną darbą ir imtis kito – svarbiausia. Apskritai svarbiausia gyvenime pabaigti, ką pradėjai, jei neturi svarios priežasties nebaigti. Padėjus tašką, ypač vertime, sielai ramiau. Juolab kad vertimas – tai atsakomybė kitam. Netgi diplomatinė atsakomybė, todėl vertėjams neretai taikoma diplomatų metafora. Vertėjai sieja ir jungia. Po savo paskutinių vertimų – kipriečių autorių Mirto Azinos „Išbandymo“ ir Pano Joanidžio „Suvestų sąskaitų“ (Alma littera, 2017) – nesu apsiėmusi versti naujų romanų. Kaip ir minėjau, rengiu Konstantino Kavafio eilėraščių rinktinę ir medžiagą išsamesnei jo kūrybos apžvalgai. Kadangi tai ilgalaikis projektas, jis kertasi su kasdieniais darbais – dėstymu Kipro universitete ir rašymu. Redaguoju savo paralelinių istorijų romaną darbiniu pavadinimu „Karūnuotoji“, kartais rašau Lietuvos ir pasaulio lietuvių spaudai. Žinoma, kuo daugiau darbų, tuo lėtesnis rezultatas. Todėl stengiuosi neapsikrauti, tačiau, kaip sakė vienas mėgstamiausių mano filosofų ir teoretikų Walteris Benjaminas, mišri veikla, mažieji žanrai reikalingi protui kaip alyva subtiliausioms variklio detalėms.

Susidariau nuomonę, galbūt klaidingą, kad kipriečiai daug skaito, mėgsta poeziją, saloje yra nemažai rašančių. O ką papasakotum apie grožinės literatūros vertimą Kipre? Ar saloje verčiama užsienio literatūra, ar platinama išversta ir išleista Graikijoje? Gal teko susidurti su Kipro literatūros vertėjais?

Nuomonė, kad kipriečiai daug skaito, tiksli. Esu pastebėjusi, kad žmonės daugiausia skaito didmiesčiuose, nes reikia ilgai keliauti viešuoju transportu, ir salose, nes, atvirkščiai, nereikia daug laiko praleisti transporte, viskas lengvai pasiekiama, gyvenimo būdas lėtas ir diena ilgesnė. Skaitymas ir knygų aptarinėjimas – vienas iš kiprietiško gyvenimo būdo ypatumų. Įdomu, kad daugiausia skaito vyrai. Jie sudaro atskirą skaitytojų grupę, kuri susirinkusi kafeneio ilgai aptarinėja, ką perskaitė. Tokių kavinių analogo Lietuvoje neturime – tai lyg vyrų klubas. Šis fenomenas užkliūva feministėms ir jos tai viešai kritikuoja. Akivaizdu, kad vietiniai vyrai būreliais sėdi kavinėse ir jų karštose diskusijose nėra moterų! Bet šiuo požiūriu feministės gal ir neteisios, nes tai kultūriniai ypatumai, neturintys nieko bendra su moterų nuomonės nuvertinimu. Antroji grupė – moteriški skaitytojų klubai, kurie susiburia bibliotekų kavinėse arba kavinėse-knygynuose. Štai ten retai pamatysi vyrą. Regis, vyrai ir moterys skaito ir aptarinėja skirtingą literatūrą. Žinoma, kalbu apie mėgėjus skaitytojus. Kipre itin populiarūs istoriniai, politiniai romanai, biografijomis ir autobiografijomis paremti kūriniai. Kipre yra ne viena leidykla, ir išleistos knygos pristatomos ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kad pritrauktų platesnę auditoriją. Į tarptautines knygų muges – Salonikų, Frankfurto, Londono ir kitas – Kipro leidėjai vyksta kaip grupė, rengia grupinius pristatymus. Šiemet Kipre pirmą kartą organizuojamas tarptautinis knygų festivalis „Nicosia Book Fest 2021“ po atviru dangumi. Tai įdomi pradžia, galbūt rasis tradicija. Festivalyje dalyvaus ir keli turkiškai rašantys Kipro autoriai iš okupuotos Kipro šiaurės. Kipro Konstitucija dar 1960 m. įteisino dvikalbystę – graikų ir turkų kalbas, tačiau kol šiaurinė Kipro dalis okupuota Turkijos kariuomenės, ten gyvenantys ir turkiškai rašantys autoriai teisiškai negali dalyvauti Kipro Respublikos projektuose. Kipre nemaža knygynų ir modernių bibliotekų, užsakančių naujausias knygas. Visame regione garsėja Kipro universiteto biblioteka. Kipre dėl kolonijinės praeities ir tarptautinio verslo salos gyventojai skaito ir rašo angliškai, tad bibliotekose – naujausios knygos anglų kalba. Nemažai jaunų kipriečių kuria angliškai. Populiarėja tarmiškai rašoma literatūra. Kipras – tikras literatūrinių sluoksnių margumynas, stebinantis gyvybingumu. Pagrindinė kūrybos kalba lieka graikų. Būtent graikiškai, arba tarmiškai kiprietiškai, kuriantys autoriai atstovauja Kiprui tarptautinėje arenoje. Kipro literatūros vertėjai turi galimybę susitikti vertimo forumuose, kurie vyksta kas penkeri metai. Graikų literatūros vertėjai dažniausiai verčia ir kipriečius autorius, ir Kipre literatūros vertimai nuosekliau finansuojami nei Graikijoje. Gausiausiai Kipro literatūrą verčia rumunai. Toliau paeiliui paminėčiau prancūzus, rusus, bulgarus ir anglus. Pastarieji tai daro ir dėl istorinių sąsajų, padėjusių pagrindą Tautų Sandraugos (arba Britų Tautų Sandraugos) apdovanojimui „Commonwealth Literature Prize“, kuris skiriamas geriausiems Kipro autoriams. Neapsiriksiu sakydama, jog Kipro literatūros situacija daugeliu atžvilgių net įdomesnė nei Graikijos, tačiau turtinga helenizmo istorija ir jos įtaka visų graikiškai kalbančių žmonių kūrybai lieka pagrindinė kūrybos ašis. Kipras – neatsiejama senosios ir naujosios graikų kultūros dalis, ir tuo kiprietiška erdvė nepaprastai įkvepia, taip pat ir mane.

18 Sau

Tekstai

Aristofano „Moterys tautos susirinkime“. Lietuviško leidimo sutikimas

2022-01-18
Patalpinta: hieronymus.lt

Netrukus Lietuvos knygynus pasieks Aristofano komedija „Moterys tautos susirinkime“. Komediją iš senosios graikų kalbos išvertė Audronė Kudulytė-Kairienė, taip pat parašė išsamius komentarus bei įvadinį straipsnį. Kūrinį lietuvių kalba kartu su originaliu tekstu leidžia leidykla „Žara“. Laukdami knygos pasirodymo, turime galimybę pakalbėti apie garsiausio Antikos komediografo darbus, komedijų vertimus į lietuvių kalbą ir jų pastatymus.

Klausimus parengė Kristina Svarevičiūtė

*

Į klausimus atsako vertėja, Šv. Jeronimo premijos laureatė, ilgametė VU Klasikinės filologijos katedros dėstytoja Audronė Kudulytė-Kairienė.

Esate išvertusi nemažai graikų tragedijų, naujausias jūsų vertimas – komedijos žanro kūrinys. Kokių sunkumų kyla verčiant šių antikinių žanrų kūrinius?

Esu išvertusi septynias antikines tragedijas. Jų patetiškas stilius jau buvo kiek pabodęs, todėl mielai ėmiausi naujo žanro – komedijos. „Moterys tautos susirinkime“ – pirmasis mano išverstas Aristofano kūrinys. Komedijas versti nelengva, nes jose minima daug antikinės buities realijų, sąmojingų aliuzijų, istorinių aktualijų, įvairių Atėnų gyvenimo faktų, kurie yra nežinomi arba mažai žinomi. Verčiant komedijas, būtina parengti ir jų komentarus, kurie padėtų šiuolaikiniam skaitytojui geriau suprasti kūrinį. Aristofano komedijose daug komišką atspalvį turinčio žodžių žaismo, kurį pajusdavo Antikos žiūrovai ir jiems jis keldavo juoką. Verčiant kalambūrus ne visada pavyksta perteikti panašų žodžių skambesį, kartais tai tiesiog neįmanoma, nes lietuviški atitikmenys nepadaro norimo efekto. Reikia paaiškinti komentaruose, kaip žodžiai skambėjo senojoje graikų kalboje ir kokių aliuzijų galėjo sukelti. Tam tikrų problemų atsiranda dėl nešvankybių, kurios būdingos Aristofano komedijoms, vertimo. Kartais tenka griebtis eufemizmų arba komentaruose pasitelkti lotyniškus medicininius terminus.

Koks jūsų požiūris į retos leksikos vartojimą antikinių tekstų vertimuose?

Retos leksikos Aristofano komedijose daug, ją versti sunku, bet įdomu, nes vertėjui dažnai tenka pasukti galvą, kaip ją geriau perteikti. Komediografas buvo be galo išradingas. Jo kūriniuose ne tik daug šnekamosios kalbos žodžių, dialektizmų, bet ir paties Aristofano sukurtų, tik kartą pavartotų (hapax legomena) naujadarų, pvz., Νεφελοκοκκυγία ‒ ,,paukščių įkurtas polis Debesų Gegutmiestis“, λακωνομανέω – ,,žavėtis Lakonija“, σωκρατέω ‒ ,,pamėgdžioti Sokratą“, μελλονικιάω ‒ ,,atidėlioti pergalę kaip Nikijui“. Tokiuose Aristofano naujadaruose užkoduota papildoma informacija, kurią tenka paaiškinti komentaruose. Versdama mėginu neapsunkinti teksto ir nevartoti pasenusių lietuviškų žodžių, kurie šių laikų skaitytojams yra nesuprantami.

Komedijoje yra buities realijų, ar nekyla pagunda jas verčiant vartoti šiuolaikinius žodžius?

Antikinių tekstų vertimuose stengiuosi nevartoti šiuolaikinių žodžių ar tarptautinių terminų, apsiriboti lietuvių kalbos leksika ir ieškoti atitikmenų gimtojoje kalboje. Jei lietuvių kalboje nėra tikslių atitikmenų, su antikine buitimi susijusių žodžių neverčiu, palieku graikiškus pavadinimus (pvz., chitonas, embadės), o komentaruose paaiškinu jų reikšmę.

Graikų komedijose esti itin ilgų žodžių. Kaip juos perteikiate vertime?

Man teko susidurti tik su vienu ilgu Aristofano naujadaru. Komedijoje „Moterys tautos susirinkime“ randamas komediografo sukurtas ilgiausias senosios graikų kalbos žodis, susidedantis iš 172 raidžių ir 79 skiemenų. Tai išgalvoto patiekalo, kuriame dera 17 įvairiausių valgių, žuvų, mėsos ir padažų, pavadinimas. Aristofanas visus valgius surašė vienu žodžiu per 7 eilutes (1169–1175 eil.). Versdama tą patį padariau ir aš. Profesorius J. Dumčius ilgus Aristofano naujadarus vertė keliais žodžiais, pvz., komedijoje „Paukščiai“ (491 eil.) daiktavardis τορνευτολυρασπιδοπηγοί išverstas kaip ,,lyrų bei skydų dirbėjai“, o στρεψοδικοπανουργία (1468 eil.) – kaip ,,teismų šunybės“. Komedijoje „Vapsvos“, kuri dar neišversta į lietuvių kalbą, yra labai ilgas rašytojo sukurtas žodis κυμινοπριστοκαρδαμογλύφος – ,,suskaldantis kmynus ir supjaustantis salotas“, t. y. labai šykštus (1357 eil.). Būsimiems vertėjams teks gerai pagalvoti, kaip jį išversti.

Ką dažniausiai pašiepdavo antikinės graikų komedijos autoriai?

Iš senosios antikinės komedijos išliko tik Aristofano kūriniai, kurie mums suteikia daugiausia informacijos apie tai, kas tapdavo komediografo pašaipos objektu. Aristofanas gvildeno įvairias aktualias to meto problemas, todėl dažnai sakoma, kad šio rašytojo kūriniai – tikra to meto atėniečių gyvenimo enciklopedija. Pasakojama, kad, Sirakūzų tiranui Dionisijui paprašius veikalų apie Atėnų valstybę, filosofas Platonas nusiuntė jam Aristofano komedijas. Aristofano kūriniuose pasisakoma prieš nesąžiningus politikus, išjuokiamas sofistų mokymas, kritikuojama Atėnų politinė sistema ir teisėtvarka, šaipomasi iš utopinės valstybės idėjų, iš nepastovių, greitai keičiančių pažiūras atėniečių, kuriuos komedijoje „Acharniečiai“ (630–632 eil.) Aristofanas vadina ,,greitai nusprendžiančiais“ (οἱ ταχύβουλοι) ir ,,keičiančiais nuomonę“ (οἱ μετάβουλοι). Ankstyvuosiuose Aristofano kūriniuose kritika aštresnė, nukreipta į žinomus asmenis: politiką Kleoną, strategą Lamachą ir kitus. Komedijoje „Moterys tautos susirinkime“, kuri priklauso vėlyvajam komediografo kūrybos laikotarpiui, konkrečių žmonių kritikos beveik nėra. Joje Aristofanas nekonkretizuodamas išjuokia neveiklius Atėnų vyrus ir šaiposi iš kvailokų, valdymo reikalų nesuprantančių moterų.

Ką manote apie antikinių dramų pastatymus Lietuvoje, ar žiūrite juos?

Nesu didelė šiuolaikinio teatro gerbėja. Iš visų antikinių dramų, pastatytų Lietuvoje, didžiausią įspūdį padarė 2016 m. režisieriaus Gintaro Varno pastatytas „Oidipo mitas“. Gaila, kad šis spektaklis buvo rodomas labai trumpai.

Pastaraisiais metais daug verčiate „Dramų stalčiui“. Papasakokite trumpai apie šio projekto dėmesį antikinei dramai.

Leidyklos nelabai noriai imasi leisti antikinius veikalus, nes tai nėra greitai išperkamos knygos, todėl esu dėkinga šio projekto sumanytojams, kurie paskatino vertėjus versti pasaulinę dramaturgiją. Nuo pat projekto pradžios 2015 m. kasmet ,,Dramų stalčiui“ išverčiu kokią nors dar neverstą antikinę tragediją ir džiaugiuosi, kad ,,Dramų stalčius“ nuolat pilnėja.

*

Į klausimus atsako VU antikinės literatūros dėstytojos Jovita Dikmonienė ir Dovilė Čitavičiūtė

Kuo šis kūrinys aktualus šiandien, kuo jis įdomus jums?

J. Dikmonienė. Aristofano „Moterys tautos susirinkime“ yra viena iš trijų vadinamųjų „moteriškų“ komedijų. Ši ir dar dvi – „Lisistratė“ ir „Moterys Tesmoforijų šventėje“ – yra anksčiausi išlikę Europos literatūros kūriniai apie emancipuotas moteris. Šiose komedijose moterys vaizduojamos ne namų aplinkoje kaip motinos ar žmonos, bet įsitraukusios į valstybės valdymą, sprendžia sudėtingus politinius, religinius, teisės, karo, taikos, teatro, švenčių klausimus.

Aristofano komedija „Moterys tautos susirinkime“ jaudina laikui nepavaldžiu IV a. pr. Kr. humoru, kandžia satyra, vis atgyjančia utopine idėja, kad visas turtas turi būti vienodai padalytas visiems žmonėms ir visi turi būti lygūs. Šioje komedijoje Aristofanas juoką kelia teisingumo idėją privesdamas iki absurdo – vyrai pirmiausia turi patenkinti pačias seniausias ir negražiausias moteris, tik paskui mylėti jaunas ir jiems patinkančias. Kūrinys – unikalus ir neįkainojamas Vakarų pasaulio seksualumo ir lyties istorijos dokumentas, siūlantis įspūdingas hipotezes apie galimą moterų socialinę ir politinę padėtį.

D. Čitavičiūtė. „Moterys tautos susirinkime“ mane domina dėl dviejų dalykų. Pirma, ir kaip „Lisistratė“ bei „Moterys Tesmoforijų šventėje“, ši komedija suteikia mums žinių apie Antikos moterų kasdienį gyvenimą ir ypač apie antikinį požiūrį į moteris. Vien tai įtraukia ir stebina: ar žinojote, kad ir senovės Atėnuose moterys skusdavosi pažastis? Kad įdegis moterims neatrodė madingas? Kad moterys buvo laikomos geidulingomis būtybėmis, o vyrai – atvirkščiai? Antra, minėtos trys „moteriškos“ komedijos, pasiekusios mūsų laikus, tapo priešingais kūriniais, nei jų autorius buvo sumanęs. Aristofano kūryba, be abejonės, yra mizoginiška. Net ir tai, kas šioje komedijoje apie moteris sakoma gero, yra sakoma sarkastiškai. Vis dėlto šiuolaikiniai rašytojai, dramaturgai ir režisieriai renkasi feministines šių kūrinių interpretacijas, paversdami sarkazmą tvirtais teiginiais apie moterų vertę. Įdomu ir save pagauti skaitant ir pritariant kai kurioms Proksagoros mintims, nors ir žinoma, kad Aristofanui jos atrodė absurdiškos ir dėl to juokingos.

Trumpai apibūdinkite antikinės graikų komedijos žanrą.

J. Dikmonienė. Antikinė graikų komedija skirstoma į tris rūšis: senoji, vidurinioji ir naujoji. Senoji komedija pradėta statyti per Didžiąsias Dionisijas 487/6 m. pr. Kr., sustiprėjus atėniečių demo įtakai po Maratono mūšio su persais. Varžydavosi kasmet trys komediografai, kurie statydavo politinio turinio komedijas-satyras. Šios komedijos neturėdavo aiškaus siužeto kaip mitologinės tragedijos, bet būdavo sulipdytos iš atskirų komiškų scenų, tarp kurių poetai įterpdavo chorą. Vienoje iš choro dainų – parabazėje autorius galėdavo reikšti savo asmeninę kritiką, kreiptis į žiūrovus patarimo ar juos pamokyti, atskleisti politikų apgaulę. Šios rūšies komedijų liko 11. Jos visos sukurtos Aristofano, nors žinoma, kad iš viso buvo apie 60 šį žanrą kūrusių autorių. Senoji komedija baigė gyvavimą po atėniečių pralaimėjimo Peloponeso kare 404 m. pr. Kr. Ją pakeitė vidurinioji komedija, atsisakiusi invektyvos, politinės satyros. Komediografai kūrė mitologinių tragedijų parodijas arba komedijas su ryškiais tipažais (hetera, kariu pagyrūnu, parazitu, gudriu vergu). IV a. pr. Kr. ši komedija buvo statoma ne tik Atėnuose, bet ir Didžiojoje Graikijoje, Sicilijoje. Šios komedijos neliko nė vieno pavyzdžio. Naujoji komedija Atėnuose pradėta kurti po Aleksandro Didžiojo mirties (323 m. pr. Kr.). Ji klestėjo apie 60 metų. Žymiausi atstovai – Menandras, Difilas, Filemonas. Liko Menandro mažiau apgadintos trys komedijos, kitų jo komedijų – tik didesni ar mažesni fragmentai. Naujoji komedija atsisakė satyrinių elementų, realių asmenų kritikos, sukūrė charakterius-tipažus. Naująją komediją galima apibūdinti kaip charakterių komediją su gudriai įpinta meilės intriga. Ji buvo ypač pamėgta Romoje III–II a. pr. Kr. Naujosios komedijos autorių kūrinius vertė į lotynų kalbą, kontaminavo ir perdirbinėjo romėnų poetai Plautas bei Terencijus.

Kokios žinios mus pasiekė apie Aristofaną, kokios jo komedijų temos?

J. Dikmonienė. Aristofanas gimė Atėnuose apie 446 m. pr. Kr., mirė apie 385 m. pr. Kr. Jis turėjo du sūnus, kurie, kaip manoma, irgi tapo komediografais. Aristofanas sukūrė 44 komedijas, iš jų išliko 11. Šios pjesės buvo pastatytos skirtingu laiku, todėl gana gerai galima suprasti visą Aristofano kūrybos kelią. Poetas pradėjo karjerą labai anksti. Jam dar nebuvo dvidešimties metų, kai jo komedija „Puotautojai“ sužavėjo Atėnų publiką ir per Dionisijas 427 m. pr. Kr. laimėjo antrą vietą. Aristofanas išsiskyrė drąsa, aštriu protu, nebijojo išjuokti net labai įtakingų atėniečių. Pirmąsias komedijas Aristofanas statė Kalistrato slapyvardžiu.

Antroje komedijoje „Babiloniečiai“ (426 m. pr. Kr.) poetas pasišaipė iš įtakingo politiko Kleono, kuris reikalavo tęsti visus graikus varginantį Peloponeso karą, o Aristofanas siūlė atėniečiams greičiau pasirašyti taiką su spartiečiais. Kleonas, nesugebėjęs priimti kritikos, poetą patraukė į teismą ir norėjo jį sumušti, tačiau Aristofanas, išsisukęs nuo bausmių, „Acharniečiuose“ (425 m. pr. Kr.) dar kartą išjuokė Kleoną. Politiko nepasitenkinimas kurstė Aristofaną kalbėti scenoje vis atviriau ir drąsiau, rodyti neišsilavinusių žmonių trumparegiškumą ir aklą tikėjimą demagogais. Tad jau po metų (424 m. pr. Kr.) Aristofanas pirmą kartą savo vardu pastatė komediją „Raiteliai“, kur atvirai kritikavo Kleoną, atsiskleisdamas kaip talentingas satyrikas.

D. Čitavičiūtė. Aristofaną galėtume pavadinti politikos komentatoriumi ir visuomenės kritiku. Jam rūpėjo Atėnų gerovė, todėl jis dažnai pašiepdavo konkrečius politinius veikėjus ir kritikuodavo jų idėjas. Aristofano draminė karjera prasidėjo beveik tuo pat metu kaip ir Peloponeso karas, todėl daug jo komedijų nagrinėja įvairias taikos strategijas („Acharniečiai“, „Taika“, „Lisistratė“), kritikuoja populizmą („Raiteliai“, „Vapsvos“). Tačiau jis taip pat nevengia lengvesnių temų, pavyzdžiui, pasišaipyti iš savo kolegų senųjų Atėnų tragikų Euripido, Agatono, Aischilo („Moterys Tesmoforijų šventėje“, „Varlės“) arba iš įvairių visuomenės ydų: moralinio reliatyvizmo („Debesys“), valstybės vyrų ištižimo („Moterys tautos susirinkime“, „Moterys Tesmoforijų šventėje“).

Kokią vietą „Moterys tautos susirinkime“ užima Aristofano kūryboje? Ar galima ją lyginti su „Lisistrate“?

D. Čitavičiūtė. Ir „Moterys tautos susirinkime“, ir „Lisistratė“ priklauso vėlyvajam Aristofano kūrybos etapui. Tuo metu Aristofanas nebe taip griežtai laikėsi senosios komedijos struktūros: abiejuose kūriniuose neberasime išskirtos parabazės, agonas linksta link monologo ir choras praranda svarbą veiksme. Abiejų komedijų veiksmą veda aktyvi ir sumani pagrindinė veikėja, kuri susiduria su kitų moterų neryžtu ir galiausiai turi planą įvykdyti pasikliaudama tik savo jėgomis. Bendri ir požiūriai į moteris: Antikos žiūrovams turėjo atrodyti absurdiška, kad moterys žengia iš namų į viešąjį gyvenimą, užsiima „vyriškais“ darbais, tai yra eina į tautos susirinkimą arba užsiima užsienio politika. Vis dėlto politiniai šių komedijų kontekstai skiriasi. „Lisistratėje“ kalbama apie Peloponeso karą ir tokį Atėnų valstybės nesugebėjimą jo užbaigti, kad tenka įsikišti net moterims. „Moterys tautos susirinkime“ sukurta karui pasibaigus ir nagrinėja geriausios valstybės santvarkos klausimą, kritikuoja senovės Atėnų vyrų apsileidimą ir ištižimą.

Kaip apibūdintumėte Aristofano komedijų kalbą?

D. Čitavičiūtė. Ir Antikoje, ir šiais laikais Aristofano komedijos buvo ir yra mėgstamos mokyklose dėl kalbos taisyklingumo. Aristofano komedijų kalba yra chameleoniška. Dažnai veikėjai tarpusavyje kalbasi kasdiene, šnekamąja kalba, vartoja vulgarius žodžius arba juokingus eufemizmus, tačiau bet kurią akimirką galima tikėtis staigaus stiliaus pasikeitimo, nors jis būdingesnis monologams. Aristofanas dažnai parodijuoja tragediją bei politines kalbas ir taip pasiekia komiškų efektų. Vaizdingumo prideda ir įvairūs naujadarai be išgalvoti veikėjų vardai (pvz., Praksagora – „veikianti miesto aikštėje“).

Ar daug antikinių graikų komedijų išversta į lietuvių kalbą?

J. Dikmonienė. Į lietuvių kalbą išverstos septynios Aristofano komedijos. Pirmasis pasirodęs vertimas – 1936 m. Povilo Gaušio proza išversta Aristofano komedija „Debesys“. Kiti Aristofano vertimai į lietuvių kalbą yra eiliuoti: Jono Dumčiaus – „Debesys“, „Paukščiai“, Sigito Narbuto – „Taika“, Antano Dambrausko – „Varlės“, „Plutas“, Neringos Lūžienės – „Lisistratė“ ir dabar tuoj pasirodysiantis Audronės Kairienės vertimas „Moterys tautos susirinkime“. Lieka neverstos Aristofano komedijos „Acharniečiai“, „Raiteliai“, „Vapsvos“, „Moterys Tesmoforijų šventėje“.

Menandro komediją „Bambeklis“ išvertė Jonas Dumčius, „Trečiųjų teismą“ – Antanas Dambrauskas. Menandro „Samietę“ ir kitų jo komedijų ištraukas yra vertęs Jonas Dumčius, tačiau nepublikavęs, rankraščiai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Ar Aristofano komedijos sulaukia Lietuvos režisierių dėmesio?

J. Dikmonienė. Aristofano komedija „Debesys“ buvo pastatyta režisieriaus Alberto Vidžiūno Kauno valstybiniame dramos teatre 2004 m. Tačiau teatro didžiosios scenos uždanga pakilo tik tris kartus. Tuometinis Kauno akademinio dramos teatro meno vadovas Gintaras Varnas tolesnį „Debesų“ rodymą sustabdė, nes Vidžiūnas nesuvaldė teksto, aktorių, nesuprato kūrinio. Kauno kameriniame teatre režisierius Stanislovas Rubinovas pastatė Aristofano „Lisistratę“ 2008 m. Ši komedija Lietuvoje sulaukė didesnio pasisekimo, tačiau žymių apdovanojimų nepelnė.

Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje graikų antikinės komedijos statomos retai?

D. Čitavičiūtė. Senoji komedija, kurios didžiausią dalį išlikusių veikalų sudaro Aristofano kūryba, yra sunkiai suprantama šiuolaikiniam žiūrovui ar skaitytojui dėl to, kad joje itin daug užuominų apie tuometinių Atėnų politinį gyvenimą. Be gerų komentarų gana sunku suprasti humorą, ką jau kalbėti apie kai kurių komedijų mintį. Tai turbūt didžiausia kliūtis – Aristofano kūrybą reikėtų gerokai redaguoti, kad ji galėtų pasiekti ne tik nišinių auditorijų dėmesį.

K. Svarevičiūtė. Norėčiau paminėti ir režisierių Cezarį Graužinį, jau daug metų gyvenantį ir kuriantį Graikijoje. Nuo 2012 m., kai režisierius pastatė Sofoklio tragediją „Oidipas karalius“, jo žvilgsnis dažnai krypsta į antikinę dramą. „Oidipas karalius“ buvo rodytas Epidauro festivalyje ir kituose atviruose antikiniuose teatruose, spektaklis apdovanotas už geriausią antikinės dramos pastatymą. Po šios sėkmės, sulaukęs ne tik teatralų, bet ir itin palankių žiūrovų atsiliepimų, Cezaris Graužinis yra pastatęs Aristofano komedijas „Plutas“ (2013) ir „Lisistratė“ (2014) bei Aischilo tragedijas „Septynetas prieš Tėbus“ (2016) ir „Agamemnonas“ (2018).

Kaip Aristofano kūrybą vertina šiandieniniai studentai? Ar pamenate save studijų metais, ar studentų požiūris į Aristofaną pasikeitė?

J. Dikmonienė. Klasikinės filologijos studentai dabar skaito Aristofaną lietuviškai ir graikiškai. Mano studijų laikais graikiškai Aristofanas nebuvo skaitomas. „Debesis“ perskaito lietuviškai beveik visi VU filologijos studentai, nes ši komedija yra įtraukta į antikinės literatūros programos privalomų kūrinių sąrašą. Šiuo metu skiriamas didesnis dėmesys Aristofanui turbūt įkvėpė ir klasikinės filologijos studentus 2015 m. sukurti spektaklį VU Teatro salėje „Debesis bestatant“ (režisierė Emilija Ignatavičiūtė) pagal Aristofano „Debesis“. Galbūt, kai atsiras daugiau antikinių komedijų vertimų, bus labiau apsiskaičiusi visuomenė, Lietuvoje Aristofanas taps populiaresnis, suprantamesnis. Dabar pirmakursiai studentai retai mini, kad antikinės komedijos sukelia juoką, dažniau stebisi drąsiu ir vulgariu Aristofano žodynu, jo fantastiniais personažais, klausia, kodėl debesys kalba, o išmintingasis Sokratas niekus paisto…

D. Čitavičiūtė. Manau, studentų požiūris į Aristofaną nepakito. Aristofanas ir dabar studentus glumina „pasenusiais“ juokais, kuriems išnarplioti prireikia enciklopedijos ar vardyno, tačiau taip pat ir žavi veiksmo veržlumu, dialogų šmaikštumu, visuomenės kritikos taiklumu.

*

Režisierius Antanas Obcarskas, vienas iš projekto „Dramų stalčius“ autorių

Apie „Moteris tautos susirinkime“

Mes labai laukiame šio naujo Audronės Kairienės vertimo. Jis pasirodo labai laiku, šiandien iš tiesų moterys yra tautos susirinkime ir jos yra lyderės, regis, kai laikai keičiasi, kai laikai yra tokie nenuspėjami, vyrai silpnėja, o moterys stiprėja. Kūrinio „Moterys tautos susirinkime“ leidimas bus didelė šventė visiems antikinės kultūros mėgėjams.

Apie „Dramų stalčių“

Įkūrėme jį su režisieriumi Gintaru Varnu 2015 m. pabaigoje, jis jau skaičiuoja šeštus metus. Šis projektas visiškai nekomercinis, mūsų tikslas yra surinkti visą verstą įvairių laikotarpių užsienio autorių dramaturgiją, kad žmonės galėtų laisvai skaityti pjeses. Žinome, kad dramaturgijos leidyba yra gana užmiršta. Sovietmečiu pasirodydavo knygų, rinktinių ir jos nugulė mūsų lentynose, bet dabar toks knygos eina į užmarštį, o skaitytojų nemažėja, vis ateina naujų studentų, teatro gerbėjai ir apskritai geros literatūros mėgėjai ieško tekstų, juk dramaturgija yra labai svarbi literatūros dalis. Mes ne tik kaupiame dramaturgiją, bet ir inicijuojame pjesių vertimus nuo antikinių tragedijų ir komedijų iki prancūzų absurdo dramaturgijos. Kasmet stengiamės paliesti vis kitą laikotarpį. Per penkerius metus išvertėme beveik keturiasdešimt pjesių, tai mūsų didžiausias pasiekimas ir aš labai džiaugiuosi dėl to. Kai kurios iš tų pjesių yra pastatomos, taip pat ir antikinės dramos.

Apie antikinių tragedijų ir komedijų vertimus

Norėčiau pasakyti, kad Audronė Kairienė per mūsų ilgametį bendravimą nuo 2015 m. atliko titanišką darbą: dar ir dėstydama universitete, nuosekliai vertė likusias neišverstas tragedijas, ir tai, manau, yra neįkainojamas įnašas, atsidavimas mūsų kultūrai, mūsų kultūros suvokimui, nes Audronės vertimai puikūs, lengvai skaitomi, tikslūs, jie liks kaip etalonas. Mes kasmet džiaugiamės galėdami bendradarbiauti su Audrone, pasirinkti kūrinį. Dabar, be „Moterų tautos susirinkime“, ji dar verčia kitą dramą – Euripido „Kiklopą“, mes jos taip pat labai laukiame ir su malonumu skaitome, vėliau skaitys ir studentai, repetuos, žodžiu, vyksta apykaita. „Dramų stalčiaus“ – reiškinio, skirto klasikinei dramaturgijai, – viena iš esminių gyvavimo priežasčių yra glaudus bendradarbiavimas su vertėjais, ir mes tuo labai džiaugiamės.

18 Sau

Tekstai

Audronė Kudulytė-Kairienė. Ne viskas praeina

2022-01-18
Patalpinta: hieronymus.lt

Apie vertėją Antaną Dambrauską

Šiais metais minima 110 metų sukaktis, kai gimė žymus Lietuvos vertėjas Antanas Dambrauskas, iš senosios graikų ir lotynų kalbų išvertęs svarbiausius antikinės poezijos kūrinius, vertęs Senąjį Testamentą.

Antanas Dambrauskas gimė 1911 m. vasario 9 d. Rokiškio rajone, Norkūnų kaime, ūkininkų šeimoje. Paklusdamas tėvų norui, 1931 m. buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet greitai pajuto, kad kunigo kelias jo netraukia. Sulaukęs rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto pritarimo, metė seminariją, tačiau visą gyvenimą išliko tikintis ir niekada to neslėpė. 1932 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Studijuodamas senąsias klasikines kalbas, būsimasis vertėjas pasirodė esąs gabus ir stropus studentas. Savo atsiminimų knygoje „Viskas praeina“ (Vaga, 1991) A. Dambrauskas užsimena, kad profesorius Vladimiras Šilkarskis ketino leisti jį studijuoti į Šveicarijos ar Prancūzijos universitetus. Tačiau likimas susiklostė kitaip. Baigęs universitetą, A. Dambrauskas dirbo lotynų kalbos mokytoju Kaune. Neįtikęs sovietų valdžiai, 1945 m. buvo suimtas ir daugiau nei dešimtį metų praleido Sibiro ir Kazachstano lageriuose. Kęsdamas nuolatines patyčias, alkį, šaltį, dirbdamas sunkiausius darbus, stokodamas poilsio, A. Dambrauskas nenustojo domėtis literatūra, nepamiršo to, ką buvo išmokęs universitete. Suradęs laisvą valandėlę, užrašinėjo įsimintas lotyniškas sentencijas, neprarado noro skaityti ir versti. Koks buvo jo džiaugsmas, kai draugai jam į tremtį atsiuntė graikų kalbos gramatiką, senosios graikų–vokiečių kalbų žodynėlį ir Vergilijaus ,,Eneidą“! Šias apiplyšusias knygas jis įrišo ir saugojo kaip didžiausią vertybę. 1956 m. grįžęs į Lietuvą ir netrukus įsidarbinęs Druskininkų vaikų sanatorijoje, A. Dambrauskas ėmėsi versti antikinę poeziją. Baimindamasis, kad jo, politinio tremtinio, vertimų niekas nespausdins, jis pasiūlė bičiuliui Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros docentui Leonui Valkūnui, kad šis savo vardu leistų jo vertimus, o gautą honorarą jie abu pasidalintų. Tačiau L. Valkūnas tokiam sumanymui nepritarė ir supažindino A. Dambrauską su Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriais. Labai greitai A. Dambrauskui, kaip puikiam antikinių kalbų žinovui, buvo patikėta redaguoti prieškarinius Homero epo vertimus. 1961 m. išėjo A. Dambrausko redaguota ,,Iliada“, 1964 m. – ,,Odisėja“. Taisydamas svetimą vertimą, A. Dambrauskas panoro pats išversti Homerą ir padaryti tai vaizdingiau, sklandžiau, versti ne vien tik daktiliais, bet ir spondėjais. Gražiomis vasaros dienomis miške, už miesto prie Ratnyčios upės, verčiau iš naujo, pirmiausia „Odisėją“, – rašo vertėjas minėtoje atsiminimų knygoje. A. Dambrauskas dar kartą padovanojo Lietuvos skaitytojams neįkainojamą dovaną – galimybę iš naujo perskaityti Homero epą. Ilgas ir sudėtingas Homero poemas jis išvertė nepaprastai greitai: naujasis ,,Odisėjos“ vertimas išėjo 1979 m., ,,Iliados“ – 1982 m. Iš Jeronimo Ralio perėmęs kai kurių Homero epitetų vertimo tradiciją, A. Dambrauskas sukūrė originalių sudurtinių būdvardžių, vaizdingai ir taikliai išvertė epines formules, puikiai perteikė poemų dvasią.

1963 m. išleistoje ,,Senovės graikų literatūros chrestomatijoje“ buvo išspausdintos A. Dambrausko išverstos dvi helenistinio poeto Teokrito idilės ir dvi komedijos: Menandro ,,Trečiųjų teismas“ ir Aristofano ,,Varlės“. Visi šie kūriniai lietuvių kalba pasirodė pirmą kartą. Aristofano ,,Varlėse“ aprašomas dramaturgų Aischilo ir Euripido ginčas ir ieškoma atsakymo į amžiną klausimą: ar literatūra turi vaizduoti gyvenimą ir žmones tokius, kokie jie yra, ar tokius, kokie jie turėtų būti? A. Dambrauskas puikiai išryškino skirtingus Aischilo ir Euripido kalbėjimo stilius, sugalvojo įvairiausių naujadarų, meistriškai perteikė įvairius metrus, kuriuos buvo panaudojęs komedijos autorius.

Susidomėjęs Aristofanu, 1965 m. A. Dambrauskas pirmąkart į lietuvių kalbą išvertė jo komediją ,,Plutas“; toliau domėdamasis šio žanro kūriniais, iš lotynų kalbos išvertė Plauto komedijas ,,Karys pagyrūnas“ ir ,,Vergas apgavikas“ (1970 m.), Terencijaus komediją ,,Broliai“ (1981 m.), kurią, kaip rašo atsiminimuose, buvo perskaitęs dar lageryje. Nors suprasti ir versti antikines komedijas nelengva, nes jose daug politinių realijų, šnekamosios kalbos elementų, šiurkščių sąmojų, žodžių žaismo, A. Dambrauskui puikiai pavyko perteikti senųjų komediografų veikalus.

1967 m. pasirodė A. Dambrausko išverstas romėnų nacionalinis epas – Vergilijaus ,,Eneida“. Prieškariu buvo išverstos tik kelios ,,Eneidos“ giesmės. A. Dambrauskas šį kūrinį išvertė visą. Tiesa, A. Dambrausko vertimą aplenkė 1965 m. Bostone išspausdinta lietuviškoji ,,Enejidė“ (vertė Antanas Rukša), tačiau sovietiniais laikais Lietuvos skaitytojui išeivio A. Rukšos vertimas buvo nepasiekiamas. Vergilijaus epas, šlovinantis romėnų tautos galybę ir ištikimybę protėvių papročiams, turėjo įtakos XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poeto Jono Radvano poemai ,,Radviliada“ ir kito to laikotarpio poeto Laurencijaus Bojerio poemai ,,Karolomachija“. 1971 m. buvo išleisti ir kiti A. Dambrausko versti Vergilijaus kūriniai – piemenų gyvenimą vaizduojančios ,,Bukolikos“ ir žemdirbių darbą išaukštinančios ,,Georgikos“. Abi šias hegzametru parašytas poemas A. Dambrauskas išvertė vaizdingai, aiškiai ir sklandžiai.

A. Dambrauskas pirmasis ir iki šiol vienintelis išvertė visą mitologinę Ovidijaus poemą ,,Metamorfozės“, kuri buvo išleista 1979 m. Prieškariu buvo išverstos tik kelios ,,Metamorfozių“ knygos. Šioje poemoje Ovidijus papasakoja daugiau nei 250 mitų apie įvairių mitinių personažų virtimą įvairiomis būtybėmis. Vertėjui puikiai pavyko perduoti ,,Metamorfozių“ skambesį, poetiškumą, minties ir formos vingius.

Susižavėjęs Sofoklio kūrinių didingumu, veikėjų kilnumu ir taurumu, A. Dambrauskas panoro išversti visas šio dramaturgo tragedijas, o ypač ,,Antigonę“, nes nelaidotų brolių neseniai gulėjo pilnos miestelių aikštės (,,Viskas praeina“, p. 258). 1974 m. buvo išleistos jo išverstos trys Sofoklio tragedijos (,,Oidipas karalius“, ,,Oidipas Kolone“, ,,Antigonė“). Prieškariu šias Tebų ciklo tragedijas buvo išvertę Antanas Rukša ir Antanas Venclova, tačiau jų vertimas netenkino Panevėžio teatro režisieriaus Juozo Miltinio, sumaniusio pastatyti ,,Oidipą karalių“. J. Miltinis kreipėsi į A. Dambrauską, kad šis išverstų minėtą tragediją. Režisierius buvo labai atidus originalo tekstui, pats mokėsi senosios graikų kalbos, dažnai A. Dambrausko vertimą lygino su graikišku originalu. Versdamas ,,Oidipą karalių“ A. Dambrauskas daug dirbo, taisė, ieškojo tinkamų žodžių ir frazių, stengėsi kuo geriau išreikšti svarbiausias tragedijos idėjas ir mintis. 1977 m. Panevėžyje įvyko ,,Oidipo karaliaus“ premjera. Spektaklyje skambėjo šiek tiek kitoks tekstas, nei buvo išspausdintas prieš trejus metus išleistoje knygoje. J. Miltinis ketino pastatyti ir ,,Antigonę“, ir ,,Oidipą Kolone“, tačiau to padaryti nesuspėjo. 1984 m. pasirodė A. Dambrausko išverstos likusios Sofoklio tragedijos: ,,Elektra“, ,,Filoktetas“, ,,Ajantas“, ,,Trachinietės“. A. Dambrausko išversta tragedija ,,Oidipas karalius“ buvo daug kartų pastatyta Lietuvos teatro scenoje: 1998 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ją pastatė režisierius Rimas Tuminas, 2002 m. tame pačiame teatre – Oskaras Koršunovas. 2016 m. režisierius Gintaras Varnas, kurdamas spektaklį ,,Oidipo mitas“, taip pat naudojosi minėtu vertimu. A. Dambrausko dėka Lietuvos teatro sceną išvydo ir kitos Sofoklio tragedijos: 1993 m. Irena Kriauzaitė Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre pastatė jo verstą Sofoklio ,,Elektrą“, 1999 m.Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Birutė Marcinkevičiūtė parodė savo režisuotą monospektaklį pagal Sofoklio ,,Antigonę“.

A. Dambrausko vertimai, atveriantys skaitytojams nuostabų antikos poezijos lobyną, leidžiantys pajusti senųjų mitų grožį, epų didybę, tragedijų patetiką ir komedijų sąmojį, mums yra labai reikšmingi, nes retas žmogus moka senąsias kalbas ir gali skaityti antikinius kūrinius originalo kalba. Nemažai A. Dambrausko vertimų įtraukta į graikų ir romėnų literatūros chrestomatijas, skirtas moksleiviams, aukštųjų mokyklų studentams ir visiems besidomintiems Antikos kultūra. Jo vertimai išleisti ir lietuviškoje ,,Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje. Nemažai kūrinių, kuriuos A. Dambrauskas į lietuvių kalbą išvertė pirmą kartą, iki šiol nesulaukė naujo vertimo.

A. Dambrauskas atitiko svarbiausius geram vertėjui keliamus reikalavimus: jis pasižymėjo puikiu gimtosios kalbos pojūčiu, turėjo turtingą žodyną, gerai mokėjo senąsias kalbas, vertė sklandžiai ir kokybiškai tiek iš senosios graikų, tiek iš lotynų kalbų, ko dabar beveik nebedaro antikinės literatūros vertėjai. Vertėjas neišbarstė savo talento trumpiems eilėraščiams ar fragmentams, atidžiai pasirinkdavo, ką versti, vertė solidžius veikalus, skubėjo užpildyti kitų antikinių kalbų žinovų paliktas spragas ir išversti tai, kas dar buvo neišversta arba išversta ne iki galo. Vertimas buvo jo gyvenimo prasmė ir jam jis skirdavo visą savo laisvalaikį. Mėgstamiausias A. Dambrausko žanras buvo epas, mėgstamiausias metras – hegzametras. Vertėjas stengėsi išsaugoti ir kuo tiksliau perduoti ne tik kūrinio turinį, idėjas ir mintis, bet ir jo formą, buvo puikiai įvaldęs antikinius metrus. Šiais laikais, kai pasigirsta balsų, kad geriausia viską versti proza, nes taip daug paprasčiau ir lengviau, A. Dambrausko vertimai – puikiausias pavyzdys, kaip reikia išlaikyti eiliuotą originalo metrą.

Nors A. Dambrauskas savo atsiminimų knygą pavadino ,,Viskas praeina“, galima drąsiai teigti, kad jo gyvenimas nepraėjo be pėdsako – Lietuvos skaitytojams liko puikūs jo antikinės poezijos vertimai.

Pranešimas skaitytas 2021-09-04 Druskininkuose vykusioje konferencijoje ,,Ką galėjau, dariau“.

16 Sau

Tekstai

Kalimachas. Himnai

2022-01-18
Patalpinta: hieronymus.lt

Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė, Milda Pulmonaitė, Viktorija Staišiūnaitė.

Versta iš: Callimachus. Hymni et Epigrammata. Ed. R. Pfeiffer. Vol. II, Oxford: Clarendon Press, 1953.

Kalimachas (~310–245 m. pr. Kr.) – senovės graikų poetas, žymiausias helenistinės poezijos atstovas. Kilęs iš Kirėnės (graikų kolonija dabartinės Libijos teritorijoje), gyvenimą praleido helenistinės kultūros centre – Aleksandrijoje. Jaunystėje mokytojavo, vėliau įsidarbino Aleksandrijos bibliotekoje ir tapo Ptolemajų rūmų poetu. Kalimachas buvo didelis eruditas, griežtas poetų kritikas, literatūros tyrinėtojas ir produktyvus rašytojas, sudaręs Aleksandrijos bibliotekos knygų katalogą ir parašęs apie 800 knygų. Jis kūrė tragedijas, satyrines dramas, epilijus, epigramas ir kitokių žanrų kūrinius. Didžioji Kalimacho literatūrinio palikimo dalis dingo. Išliko tik 6 himnai, 60 epigramų ir keli svarbiausio jo kūrinio – poemos „Priežastys“ – fragmentai. Šios poemos pratarmėje Kalimachas suformulavo pagrindinius helenistinės poezijos reikalavimus: nedidelė kūrinio apimtis, moksliškas turinys ir gražus, nudailintas stilius. Šiais reikalavimais Kalimachas vadovavosi kurdamas savo himnus, kurie neturėjo sakralinės reikšmės ir buvo skirti išsilavinusiems skaitytojams, o ne religinėms šventėms. Kalimacho himnuose pasakojama apie dievo gimimą ar kokį nors jo gyvenimo epizodą, išvardijamos dievo funkcijos ir darbai, pateikiama daug mitologinių, etiologinių, geografinių ir kitokių žinių. Pakilus epinis himnų stilius, homerinė leksika ir metro (hegzametro) pasirinkimas rodo, kad Kalimachas sekė senąja poetine tradicija. Kartu jis suteikė himnams naujų bruožų, būdingų helenistiniam laikotarpiui. Kalimacho himnuose gausu archaizmų, neologizmų, įvairių dialektinių formų, todėl išversti juos nėra lengva. Iki šiol į lietuvių kalbą buvo išversti trys Kalimacho himnai („Apolonui“, „Paladės maudynės“, „Demetrai“).

Šiame žurnale publikuojami keturių Kalimacho himnų vertimai.1 Trys iš jų (himnai Dzeusui, Artemidei, Delo salai) į lietuvių kalbą išversti pirmą kartą. Kartu spausdinamas ir naujas himno Demetrai vertimas.

„Himnas Dzeusui“ pasakoja mitą apie Dzeuso gimimą ir kūdikystę. Kūrinyje šlovinamas ne tik vyriausiasis Olimpo dievas, bet ir Kalimacho globėjas Ptolemajas Filadelfas, kuris, panašiai kaip ir Dzeusas, būdamas jauniausias tarp brolių, tampa valdovu. Poetas stengiasi susieti žemiškąjį valdovą su jo dieviškuoju globėju: jie tartum du Dzeusai, iš kurių vienas gyvena žemėje, o kitas – danguje.

„Himne Artemidei“ vaizdingai perteikiami Artemidės vaikystės epizodai, parodant, kaip deivė įgyja visus jai priklausančius dieviškus atributus ir iš mažos mergaitės tampa galinga Olimpo dievybe. Himne išsamiai aprašomos Artemidės funkcijos ir pareigos. Kūrinį pagyvina spalvingi buities vaizdai.

„Himnas Delo salai“ supažindina skaitytoją su Apolono motinos klajonėmis, kai ji ieško vietos, kur galėtų pagimdyti savo vaikus. Dar būdamas įsčiose, Apolonas uždraudžia motinai vykti į Koso salą, skirtą būsimajam Egipto valdovui, ir išpranašauja galatų įsiveržimą į Graikiją. Kūrinyje galima įžvelgti paralelių tarp menų globėjo Apolono ir Kalimacho globėjo Ptolemajo Filadelfo.

„Himnas Demetrai“ išsiskiria rėmine kompozicija. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje aprašomos paslaptingos Demetrai skirtos apeigos, o pagrindinį himno naratyvą sudaro mažai žinomas mitas apie Erisichtoną, atsisakiusį paklusti dievams ir sulaukusį bausmės už įžūlumą.

Audronė Kudulytė-Kairienė

1 Dviejų Kalimacho himnų vertimai jau buvo išspausdinti anksčiau, todėl į ,,Hieronimo“ žurnalą jie neįtraukti: Kalimachas. Himnas Apolonui (vert. Audronė Kudulytė- Kairienė). – Graikų literatūros chrestomatija, Mintis, 2008, p. 653-656 Kalimachas. Himnas Paladės maudymas (vert. Urtė Majorovaitė). – Literatūra, 2014, 56 (3), p. 75-82.

I. Himnas Dzeusui

1Kai aukojame Dzeusui, ką mums geriau apdainuoti

Nei šį dievą, per amžius galingą, per amžius valdovą?

Žemės vaikus sutramdė jisai, Uranidams1 teisėju

Tapo. Kaip jį apdainuot? Kaip Diktietį2 arba kaip Likają3?

5Ima dvejoti širdis. Nežinia, kur dievo tėvynė.

Dzeuse, sako vieni, kad gimei tu ant Idos4 kalnyno,

Kalba kiti, kad Arkadijoj5. Tėve, katrie mums meluoja?

Kretos žmonės – melagiai. Valdove, juk jie tau net karstą

Buvo padarę, bet tu nenumirei, būsi per amžius.

10Rė́ja6 pagimdė tave Parasijoj7. Tankiais krūmynais

Jos viršūnė apžėlus visa. Nuo to laiko vieta ši

Tapo šventa. Čia niekas, kam laikas gimdyt, neužklysta –

Nei žvėris, nei moteris, o apidanai8 šį kalną

Rėjos sena gimdykla dabar yra pavadinę.

15Kai tik išstūmė tave iš savo įsčių galingų

Motina, ėmė ieškot vandens versmės, nes norėjo

Ir pati apsiplaut, ir tavo kūnelį nuprausti.

Bet nei didysis Ladonas9 tada dar tenai netekėjo,

Nei Erimantas10, švariausia iš upių. Adzanija11 buvo

20Dar visa be vandens. Tik vėliau vandeningu vadintis

Šitas kraštas pradėjo. Kai Rėja juostą atrišo12,

Daug ąžuolų vagoj drėgnasis Jaonas13 augino,

Daug vežimų pačiu dugnu Melanto13 riedėjo,

Daug gyvačių irštvų buvo, kur Karijonas13

25Greitai čiurlena dabar. Tada keleivis žingsniavo

Tiesiai dugnu akmenuotos Kratidės13 per vagą Metopės13

Ėjo ištroškęs, nors daug vandens jam slėpės po kojom.

Tad, išeities nesuradus, valdovė Rėja pasakė:

,,Žeme, gimdyki ir tu! Juk tavo gimdymas lengvas!“

30Šitaip ištarė deivė ir, ranką galingą pakėlus,

Trenkė lazda į kalną. Šis skilo nuo smūgio per pusę,

Ir iš jo išsiliejo srauni versmė. O valdove,

Ji, apiprausus tave, suvystė ir perdavė Nedai14,

Kad į Kretą slapta nugabenus augintų. Vyriausia

35Ta Nedà iš nimfų, kurios padėjo tau gimti,

Ir iš jų visų po Filirės14 ir Stigės14 garbiausia.

Deivė jai nemenkai atsilygino, kai pavadino

Jos vardu upeliuką, kuris pro miestą kaukonų15 –

Miestas šitas Leprėju16 yra pavadintas – čiurlena

40Ir su Nerėju17 paskui susilieja. Tenai palikuoniai

Likaonietės lokės18 šį vandenį geria seniausią.

Štai jau Tenàs19 paliko nimfa, gabendama Knosan19,

Dzeuse tėve, tave. Netoli yra Tenos nuo Knoso.

Ten, o viešpatie, tau virkštelė nukrito. Kidonai20

45Ėmė vadint nuo tada Omfaliju21 lygumą šitą.

Dzeuse, ant rankų tave pakėlė kirbantų22 bičiulės

Melijos23, o Adrastėja24 tave į lopšį auksinį

Nunešė ir paguldė. Žindei ožkos Amaltėjos25

Dosnųjį spenį, paskui ir saldžiu medum maitinaisi,

50Nes staiga Panakridės bitelės koriai atsirado

Idos kalnyno kalne – Panakrais26 jį žmonės vadina.

Šoko apie tave kuretai27 karingąjį šokį,

Žvangino savo ginklus, kad Krono28 ausys girdėtų

Sklindančius skydo garsus, o ne tavo, kūdikio, verksmą.

55Dangiškas Dzeuse, gerai tu augai, gerai maitinaisi,

Greitai subrendai ir greit sužėlė pūkai tau ant skruostų.

Bet, net būdamas vaikas, mąstei tu tikrai išmintingai

Ir vyresni už tave labai artimi giminaičiai

Tau visai nesutrukdė dangaus namus užvaldyti.

60 Buvo neteisūs senovės dainiai, kalbėję, kad burtais

Savo namus Kronidai29 į tris dalis padalino30.

Kas, jei ne tikras kvailys, sutiktų burtus ištraukti

Dėl Olimpo ir Hado? Juk burtais pritinka dalintis

Tą, kas lygios vertės. O šitie dalykai skirtingi.

65Aš galėčiau meluot, jei išgirdę tuo patikėtų.

Tu ne dėl burtų tapai dievų valdovu, o dėl rankų,

Dėl jėgos ir dėl galios, kurią turi sau prie sosto.

Tu patikėjai savo ženklus pranešti puikiausiam

Paukščiui31. Tebus šie ženklai palankūs mano bičiuliams!

70Išsirinkai geriausius žmones – ne tuos, kurie moka

Plaukti laivais, ne dainius, ne tuos, kurie skydą nešioja.

Jais pasirūpint kitiems, mažesniems dievams, patikėjai,

Išsirinkai pats miestų valdytojus – tuos, kurių valdžiai

Ir žemdirbiai priklauso, ir puikūs kariai, ir jūreiviai.

75Viskas priklauso valdovams, ir kas gi jiems nepriklauso?

Kalvius vadiname mes žmonėmis Hefaisto32, kareiviai

Žmonės Arėjo33 yra, Artemidės Chitonės34 – medžiokliai,

Foibui35 priskiriam žmones, lyra išmokusius groti.

O karaliai – iš Dzeuso, ir nieko nėra dieviškesnio

80Kaip valdytojai Dzeuso, nes tu juos esi išsirinkęs.

Jiems atidavei saugot miestus, o pats virš tų miestų

Sėdi aukštai stebėdamas, kas iš valdovų teisingai

Moka valdyti ir kas, atvirkščiai, nedorai vadovauja.

Prabangą suteikei jiems, davei ir turtų daugybę,

85Bet ne visiems jų po lygiai paskyrei. Galim nurodyt

Mūsų valdovą36, kuris kitus gerokai pranoksta.

Jis vakare pabaigia daryt, ką rytą sumanęs,

Darbus didžius – vakare, mažus – kai tik juos sugalvoja,

Tai, ką padaro kiti per metus, kai kurie – ne per vienus.

90Pats juos pabaigti trukdei ir labai jų polėkį tramdei.

Būki sveikas, Kronide viršiausias, gėrybių teikėjau

Ir saugumo davėjau! Kas šlovins darbus tavuosius?

Negimė toks ir negims, kas Dzeuso darbus pašlovins!

Būki sveikas, o tėve! Gerovę siųsk ir dorybę!

95Nes be dorybės gerovė žmogui neleidžia klestėti,

O be gerovės – dorybė. Gerovę duok ir dorybę!

Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė (2021 m.)

1 Uranidai – titanai, Urano ir Gajos vaikai.

2 Diktietis – Dzeuso epitetas, kilęs nuo Diktės kalno, esančio rytinėje Kretos dalyje.

3 Likajas – Dzeuso epitetas, kilęs nuo Likajo kalnyno, esančio Arkadijoje.

4 Ida – kalnynas Kretos saloje.

5 Arkadija – vidurinė Peloponeso sritis.

6 Rėja – Krono žmona, Dzeuso motina.

7 Parasija – kalnas Arkadijoje.

8 Apidanai – seniausi Peloponeso gyventojai.

9 Ladonas – Arkadijos upė.

10 Erimantas – Arkadijos upė.

11 Adzanija – Arkadijos vietovė.

12 Kai Rėja juostą atrišo – perifrazė: kai ji susiruošė gimdyti.

13 Jaonas, Melantas, Karijonas, Kratidė, Metopė – Arkadijos upės.

14 Neda, Filirė, Stigė – nimfos okeanidės.

15 Kaukonai – Peloponese gyvenusi tautelė.

16 Leprėjas – miestas Elidėje, Peloponese.

17 Nerėjas – jūrų dievas. Čia: jūra.

18 Palikuoniai Likaonietės lokės – Arkadijos gyventojai. Likaono duktė Kalistò pagimdė Dzeuso sūnų Arkadą, kuris tapo arkadų protėviu. Vėliau Kalistò buvo Heros paversta loke.

19 Tenos, Knosas – Kretos miestai.

20 Kidonai – kretiečiai.

21 Omfalijas – lyguma Kretos vidurinėje dalyje. Pavadinimas siejamas su gr. omphalos – „bamba“.

22 Kirbantai (koribantai) – deivės Kibelės žyniai ir palydovai, auginę ir auklėję mažąjį Dzeusą.

23 Melijos – medžių nimfos, Gajos dukterys.

24 Adrastėja – Idos kalnyno nimfa.

25 Amaltėja – ožka, Kretos saloje žindžiusi naujagimį Dzeusą.

26 Panakrai – Kretos kalnai, Idos kalnyno atšaka.

27 Kuretai – pusdieviai, mažojo Dzeuso sargybiniai ir gynėjai, vėliau Dzeuso žyniai Kretoje.

28 Kronas – titanas, Dzeuso tėvas. Kronas savo vaikus surydavo, todėl Rėja paslėpė naujagimį Dzeusą Kretoje.

29 Kronidai – Dzeusas, Poseidonas ir Hadas.

30 Pasak mito, nuvertę Kroną, Dzeusas, Poseidonas ir Hadas burtais pasidalino pasaulį. Dzeusui atiteko Olimpas, dangus ir žemė, Poseidonui – vandenynai ir jūros, Hadui – požemio karalystė.

31 Buvo manoma, Dzeuso pasiuntinys yra erelis.

32 Hefaistas – ugnies ir kalvystės dievas.

33 Arėjas – karo dievas.

34 Artemidė – medžioklės deivė, laukinių žvėrelių globėja. Chitonė – Artemidės, nešiojusios trumpą chitoną, epitetas.

35 Foibas – Apolonas, muzikos, poezijos ir visų menų globėjas.

36 Turimas galvoje Egipto valdovas Ptolemajas II Filadelfas (285–247 m. pr. Kr.).

III. Himnas Artemidei

1Šlovinam mes Artemidę (nelengva dainiams pamiršt ją),

Tą, kurią lankai ir kiškių medžioklė vilioja,

Šokių ratelis platus ir šėlsmas kalno viršūnėj.

Giesmę pradėsim nuo to, kaip, ant tėvo kelių užsliuogus,

5Dar maža būdama, ji šitaip gimdytojui tarė:

„Leisk man, tėveli, skaistybę per amžius išsaugot ir duok man

Daugel vardų, kad net Foibas1 manęs jais pralenkt negalėtų,

Duok man strėlių ir lankų… Bet ne, o tėve, palauki,

Aš neprašysiu tavęs nei strėlinės, nei didelio lanko.

10Man sumeistraus kiklopai strėlių ir tamprųjį lanką.

Leisk man nešioti deglus ir duoki chitoną lig kelių,

Kad laukinius žvėrelius visad aš galėčiau medžioti.

Duok man taip pat šešiasdešimt dukrų plataus Okeano,

Dar nekaltų, skaisčių, jaunų devynmečių mergaičių.

15Skirki man ir tarnaičių – Amnisijos2 dvidešimt nimfų.

Jos man medžioklės batus pasaugos, greitaisiais skalikais

Rūpinsis nuolat, kai aš nemedžiosiu lūšių ir elnių.

Duoki man kalnus visus ir skirki man miestą bet kokį,

Nes nedažnai Artemidė į miestą teiksis ateiti.

20Aš gyvensiu kalnuos, o į miestą žmonių teužsuksiu

Vien tiktai tuo metu, kai kankinamos skausmo aštriausio

Šauksis pagalbos gimdyvės3, kurioms padėti pirmiausia

Moiros4 paskyrė mane, kai tik aš gimiau: mat nejuto

Motina mano skausmų – nei kada manęs jinai laukės,

25Nei gimdydama: greitai mane ji iš įsčių išstūmė.“

Šitaip pasakius, norėjo ji tėvo smakrą paliesti5.

Tiesė ilgai rankutes, kol galop jai pavyko pasiekti

Tėvo barzdą. Jisai nusijuokęs palenkė galvą

Ir, paglostęs dukrelę, ištarė: „Heros piktõsios

30Aš nebijosiu, kol deivės gimdys man kūdikius tokius.

Mano dukrele, ko trokšti ir ko dabar tu maldauji,

Tėvas viską tau duos. Ir duos net daugiau, negu nori.

Τrisdešimt miestų tau duosiu ir bokštą ne vieną paskirsiu,

Trisdešimt miestų, kurie niekada nemokės jokio kito

35Dievo garbint, tačiau tik tave, ir tavaisiais vadinsis.

Daugelį miestų kitų su deivėm kitom tu dalinsies

Žemėje ir salose, ir visi jie turės Artemidės

Aukurus ir giraites. Kelių ir uostų globėja

Tu dar būsi.“ Dzeusas, šitokį žodį pasakęs,

40Palenkė savo galvą. O deivė užlipo į Kretos

Leuko kalną, ūksmingais miškais apžėlusį tankiai.

Pas Okeaną6 nukakus, ji nimfų tenai išsirinko,

Dar nekaltų, skaisčių, jaunų devynmečių mergaičių.

Džiaukis, Kairato7 upe, Tètija8, tu pasidžiauki,

45Juk tavo dukros bus Letò dukters palydovės.

Pas kiklopus Artemidė pasukus Liparoj9 juos rado

(Meligūnidė tada ši sala vadinos). Kiklopai10

Prie Hefaisto11 priekalo spietės: reikėjo didžiulį

Darbą atlikt jiems tada – turėjo nukalt jie girdyklę,

50Skirtą žirgams Poseidono12. Pašiurpo nimfos baisiausiai,

Kai siaubūnus kiklopus išvydo – jie rodės tarytum

Aukštojo Osos13 kalno uolynai. Visiems tiems kiklopams

Iš po antakio švietė viena akis tartum skydas,

Ketverto jaučių oda aptrauktas. Gąsdino nimfas

55Aidintis priekalo trenksmas, iš dumblių sklindančio vėjo

Gausmas galingas, stiprus. Etnà nuo jo gausti pradėjo,

Gaudė Trinakrija14, žemė sikanų15, Italija gaudė.

Gaudė ir Kirnas16 garsiausiai, kai kalvėje triūsė kiklopai,

Kūjus aukštai keldami virš savo pečių, įnirtingai

60Daužė jie vienas po kito bronzą ar geležį karštą,

Tiesiai iš žaizdro ištrauktą, ir dirbo, kiek leido jų jėgos.

Okeanidės ramiai negalėjo pažvelgt jiems į veidą,

Ir negalėjo ramiai ausimis jų kūjų klausytis.

Bet stebėtis nėr ko: net dievų laimingųjų dukros,

65Amžiaus vyresnio sulaukusios, ima drebėt, kai pamato

Tuos siaubūnus. Jei kuri iš nimfų pradeda krėsti

Eibes motinai, ši kiklopus pas dukrą pakviečia,

Argą arba Steropą17. Tada iš kertės tolimiausios

Hermis18 išnyra baisus, išsitepęs suodžiais juodaisiais.

70Jis išgąsdina nimfą, ir šioji į motinos glėbį

Puola slėptis, akis užsidengusi rankom. Buvai tu,

Deive, drąsi ir anksčiau, vos trejų metukų sulaukus,

Kai Letò su tavim ant rankų pas dievą Hefaistą

Ėjo, jo pakviesta (tave pamatyt jis norėjo).

75Užsisodino tave Brontėjas19 ant kelių tvirtųjų

Tąsyk, o tu plaukų kuokštelį plačioj jo krūtinėj

Stvėrei ir, smarkiai patraukus, išpešei saują. Dabar dar

Toji vieta beplaukė per vidurį jojo krūtinės.

Kartais šitokia plikė ir vyro galvoj atsiranda.

80Taigi be baimės tada tu kiklopams ištarei šitaip:

„Nagi, kiklopai, ir man kidonišką20 lanką padirbkit

Ir strėles bei gaubtą strėlinę joms dėt padarykit.

Nes Letò ir mano, ne vien tik taiklaus Apolono

Motina. Jei sumedžiosiu lanku aš šerną laukinį

85Ar kitokį žvėrį, tai jį suvalgys kiklopai.“

Šitaip tarei, ir kiklopai pakluso. Ginklus pasiėmus

Tu, dievaite, paskui šunų įsigyt išskubėjai,

Ir nuvykai prie Pano21 trobelės Arkadijoj. Pjaustė

Jis Mainalijos22 lūšies mėsą šuningoms kalaitėms.

90Du baltmargius skalikus tau davė Panas barzdotas,

Nulėpausiùs dar tris pridėjo ir vieną dėmėtą.

Šitie šunes pajėgia, nutvėrę už sprando, išvilkti

Gyvus liūtus kieman. Kales kinosūriškos23 veislės

Davė jisai septynias. Tos kalės greitesnės už vėją:

95Gali jos elnią pavyt ir akių nesumerkiantį kiškį,

Gali jos elnio guolį bei migį šerno aptikti,

Gali ir stirnos greitkojės pėdas neklysdamos sekti.

Iš tenai pasitraukus (iš paskos tau šunes šuoliavo),

Liuoksinčius elnius – stebuklas! – radai papėdėj Paraso24.

100Juodaakmenio Anauro25 pakrantėj ganėsi nuolat

Elniai tie, savo dydžiu pralenkiantys jaučius, žėravo

Auksu elnių ragai. Apstulbai, staiga juos išvydus,

Mielajai širdžiai tarei: ,,Štai šitas elnių būrelis

Vertas būt laimikiu pirmos Artemidės medžioklės!“

105Buvo ten penketas elnių. Čiupai pribėgusi greitai

Ketvertą elnių ir juos įkinkei, šunimis neužpjudžius,

Kad jie trauktų greitąjį tavo vežimą. Bet vienas

Elnias ištrūko tada, Keladonto26 srauniąją upę

Perplaukęs Heros valia, nes žygiu jis Heraklio27 turėjo

Tapti. Kalne Kerinėjo28 prieglobstį rado šis elnias.

110 O Mergele, žudike Titijo29, o Artemide,

Tavo ginklai ir juosta auksiniai, vežimas iš aukso,

Žąslus iš aukso uždėjai tu, deive, savo elniukams.

Kur link pirmiausia savo kinkinį elnių pasuksi?

Ar link trakiško Haimo30, iš kur audringas Borėjas31

115Pučia speigą ledinį žmonėms be apdaro šilto?

Kur tu pušį radai savo deglui ir uždegei deglo

Ugnį? Tu jį iškirtai iš pušies nuo misų Olimpo32,

Tėvo žaibų nemaria ugnimi tu uždegei deglą.

Kiek tu kartų bandei, o deive, lanką sidabro?

120Pirmąjį šūvį į guobą paleidai, šūvis antrasis

Ąžuolą kliudė, trečiasis – žvėrį. Ketvirtąją strėlę

Tu ne į medį paleidai – į miestą žmonių nedorųjų.

Tiek svetimiems, tiek saviems skriaudų jie buvo padarę.

Bėdžiai, kuriems tavo tūžmą nemaldomą teko patirti!

125Maras bandas jų išguldo, pasėlius kruša sunaikina.

Kerpasi plaukus33 senoliai, sūnų gedėdami, miršta,

Strėlei pakirtus, gimdyvės arba, jei mirties jos išvengia,

Vien tik luošus vaikus gimdyt toms nelaimėlėms lemta.

Bet žmonėms, į kuriuos palankiai tu šypsodama žiūri,

130Neša didelį derlių užsėti laukai, keturkojų

Prieauglis nuolat didėja, o ūkis be perstojo klesti.

Žmonės tokie tiktai sulaukę amžiaus garbingo

Gulas į kapą. Visõs giminės jų negraužia kivirčai,

Greitai išardantys pačią tvirčiausią šeimyną. Ten marčios

135Su anytom kartu prie vieno stalo susėda.

Deive, tebūna laimingi tikrieji mano bičiuliai

Ir aš pats, o valdove, tegul terūpi man giesmės,

Kaip apgiedot Letò vestuves, kaip tave apdainuoti,

Kaip Apoloną išaukštint ir kaip pašlovinti tavo

140Darbus visus, šunis, lankus ir tavo vežimą.

Juo tu lengvai pakyli į rūmus galingojo Dzeuso.

Prieangy rūmų tave pasitikęs Hermis gerasis

Paima tavo ginklus, Apolonas paima stambų

Tavo medžioklės laimikį, kurį tu atneši. Buvo

145Taip bent anksčiau, kol tenai negyveno stipruolis Alkidas34.

Jau dabar nebedaro Foibas šio darbo, nes nuolat

Stovi prie vartų „Tirinto priekalas“35, laukdamas žiūri,

Ar grįždama neturì jam riebios mėsytės kąsnelio.

Šaipos visi dievai iš Heraklio, o ypač jo uošvė36,

150Kai jisai iš vežimo iškelia jautį didžiulį

Ar, už kanopos nutvėręs, išvelka šerną laukinį.

Tau jis pataria, deive, šitokiais žodžiais klastingais:

„Šaudyk kenksmingus žvėris, kad žmonės tave padėjėja,

Kaip ir mane, vadintų. Ganytis leiski po kalnus

155Elniams ir kiškiams, nes kokią žalą jie gali daryti?

Knisa pasėlius šernai, šernai daržus nuniokoja.

Jaučiai taip pat žmonėms didžiulį rūpestį kelia.

Šaudyk ir juos.“ Pasakęs šitaip, skubėdamas puola

Jis prie gausingo valgio. Ir nors per ąžuolą frigų37

160Kūnas Heraklio sudievintas buvo38, jis pats tebeliko

Didis rajūnas – tokio pat dydžio jo pilvas, koks buvo,

Kai kadaise sutiko jis ariantį Teodamantą39.

Nimfos Amnisijos elnius tavuosius iškinkiusios glosto

Ir iš Heros lankos dobilėlių trilapių jiems neša.

165Tais dobilais šeriami ir Dzeuso žirgai. Jos pripildo

Tuoj auksines statines, vandens ten tyro įlieja,

Kad šio mėgstamo gėrimo elniai sočiai turėtų.

Deive, kai tu atvykai į tėvo namus, tave ėmė

Kviesti visi dievai šalia atsisėst, bet prisėdai

170Tu greta Apolono. Kai šokdamos apsupa nimfos,

Deive, tave rateliu Egipte, prie Inopo šaltinio40,

Ar Pitanės41 šventykloje Limnėse42 (tavo Pitanė),

Ar kai tenai sugrįžti, kur Halai Arafenido43,

Kai iš skitų šalies, atsisakiusi papročio taurų44,

175Tu pareini, tada tenearia lauko manieji

Jaučiai už atlygį menką, varomi kito artojo.

Grižtų į tvartą atgal nukamuoti jie, sopančiu sprandu,

Net jeigu jie devynmečiai ilgragiai stimfajiški45 jaučiai

Būtų, mokantys puikiai versti plačiąją vagą,

180Nes visada sustabdo dievas Helijas savo

Greitą vežimą46 ir dieną ilgesnę padaro, kad šokį

Žavų galėtų stebėt. Ir šitaip diena pailgėja.

Koks gi kalnas, kokia sala, koks uostas ir miestas

Tau mieliausi? Kurią iš nimfų tu myli labiausiai?

185Kas tavo draugė geriausia? Tai man pasakyki, o deive,

Aš kitiems apdainuosiu. Labiausiai tu mėgsti Dolichės47

Salą, Pergės48 miestą, taip pat Tajigetą49, Euripo50

Uostą. Daugiau už kitas gortinietę nimfą tu myli,

Britomartidę51, taiklią elnių žudikę. Dėl josios

190Minas52 po Kretos kalnynus bėgiojo, aistros nugalėtas.

Nimfa slapstės nuo jo – kai kada ąžuolyno paunksnėj,

Kartais pelkynuose. Minas devynis mėnesius bastės

Po pajūrio uolas ir skardžius ieškodamas nimfos,

Ir jau buvo beveik ją sučiupęs, tačiau ji nuo skardžio

195Šoko jūron, tiesiai į tinklą, paliktą žvejo,

Ir jisai gyvybę išgelbėjo nimfai. Todėl ją,

Nimfą šią, Diktina53 kidonai54 vadina, o kalną,

Nuo kurio ji nušoko, vadina Diktajo kalnynu.

Aukurus žmonės tenai pastatė, aukas atnašauja

200Ir gražius vainikus iš pušų ar mastikmedžių pina,

Bet jų rankos neliečia mirtos, nes mirtos šakelė,

Nimfai už peplo užkibusi, trukdė jai bėgti nuo Mino.

Štai kodėl ši nimfa nemėgsta mirtos. Taiklioji

Deive Ūpide55, šviesos nešėja! Vardu šitos nimfos

205Kretos žmonės dabar tave, o valdove, vadina.

Tu prielankumą savo kadaise parodei Kirėnei56,

Jai dovanodama du medžioklės šunis. Hipsejidė

Su šunimis tais varžybas prie pilkapio Jolko57 laimėjo.

Tu Kefalo, sūnaus Dejonėjo, žmoną šviesplaukę58

210Paėmei su savimi į medžioklę, valdove. Dar kalba

Žmonės, kad kaip savąsias akis Antiklėją59 gražuolę

Tu mylėjai. Jos pãčios pirmosios ėmė nešioti

Ant pečių tampriuosius lankus ir strėles su strėlinėm,

Pirmos apnuogino savo dešinį petį ir krūtį.

215Dar branginai Atalantę greitkoję, šerno žudikę60,

Jasijo61, to arkado, dukrą. Ją mokei taiklumo

Ir su skalikais medžiot. Sukviestì nugalėt Kalidono

Šerno, medžiotojai peikt Atalantės tada negalėjo,

Nes sėkmingos medžioklės įrodymas – iltys to šerno –

220Į Arkadijos žemę pateko ir ten pasiliko.

Nors patekę į Hadą Hilajas ir Roikas62 beprotis

Apmaudą griežia ant jos, tačiau jos taiklumo negali

Jie paneigt, nes neleidžia meluoti žaizdoti jų kūnai

Ir jų krauju apšlakstyta Mainalo kalno viršūnė.

225 Būki sveika, valdove, turinti daugel šventyklų,

Daugel miestų, Mileto63 gyventoja, deive Chitone64!

Tu Nelėjo laivus vedei iš Kekropijos65. Deive

Tu aukštasoste, tu, imbrasiete66 garbi, Chesijade67!

Tau Agamemnonas tavo šventykloje auką paliko68 –

230Savojo laivo vairą, nes vėjus buvai surakinus,

Kai achajai ruošės į teukrų69 miestą išplaukti,

Nes ramnuntietę70 Heleną teukrai buvo pagrobę.

Tau šventyklas dvi pastatė Proitas71: vieną paskyrė

Tau kaip Mergelei, nes jo dukras suradai, kai paklydo

235Jos ant Adzenijos kalno72, o kitą – už tavo gerumą

Lusuose73, nes išvarei tu dukroms šėlsmą laukinį74.

Tau amazonės karingos medžio skulptūrą pastatė

Prie Efeso75 pakrantėj ąžuolo švento paunksnėj.

Tau Hipò76 paaukojo auką. Valdove Ūpide,

240Iš pradžių amazonės pradėjo trypti su skydais

Karo šokį, vėliau jos į platų ratelį sustojo.

Garsiai aidėjo švilpynių garsai, kad darniai merginos

Kojas kilnotų kartu (tada nemokėjo dar niekas

Elnių kaulų pragręžt ir iš jų sumeistrauti dūdelių –

245Tai niekšybė Atėnės, elniams vėliau padaryta77).

Sklido toli garsai – ligi pat Berekinto78 ir Sardžių79,

O amazonės kojomis trypė, tarškėjo strėlinės.

Ir vėliau prie tos medinės skulptūros iškilo

Deivės didi šventykla. Aušra už ją dieviškesnės

250Ir turtingesnės šventyklos daugiau nematys. Net Pitonę80

Ji pranoksta tikrai. Ligdamidas81, akiplėša, baudės

Šią šventyklą sugriaut. Jis kimerų, kumelių melžėjų,

Ir kareivių daug vedės – lyg smėlio smiltelių. Gyvena

Jie prie sąsiaurio, ,,karvės brasta“82 kadais pavadinto

255Nuo Inacho dukters83. Nusidėjęs šitaip karalius

Tikras nelaimėlis! Jis į Skitiją jau nebegrįžo,

Kaip ir nė vienas iš vyrų, kurių vežimai stovėjo

Slėny Kajistro84. Efesą saugoja lankas tavasis.

Būki sveika, feriete85, Munichijos86 uostų globėja!

260Niekas tegul neišdrįsta įžeist Artemidės! Oinėjas

Deivės altorių pamiršo87, ir miestą ištiko pavojus.

Elnių medžioklėj te niekas su ja taiklumu nesivaržo!

Teko brangiai išpirkt pagyrūnui Atreidui tą kaltę88.

Te nesiperša niekas šiai deivei mergelei (nei Otas89,

265Nei Orijonas125 su ja vestuvių gražių nesulaukė).

Niekas tegul neišdrįs kasmetinio šokio paniekint:

Juk atsisakius Hipò aplink aukurą šokt ašarojo.

Būki sveika, dievaite, ir giesmę širdingai priimki!

Iš senosios graikų kalbos vertė Milda Pulmonaitė (2010 m.)

1 Foibas – Apolonas, Artemidės brolis dvynys.

2 Amnisija – Kretos upė.

3 Artemidė buvo gimdyvių globėja.

4 Moiros – likimo deivės.

5 Prašant stengtasi paliesti smakrą žmogaus, kurio buvo prašoma.

6 Okeanas – titanas ir pasaulio upė, turėjusi tris tūkstančius dukterų okeanidžių.

7 Kairatas – Kretos upė.

8 Tetija – Okeano žmona, visų upių ir okeanidžių motina.

9 Lipara – didžiausia iš Liparų salų, esančių prie Sicilijos.

10 Kiklopai – milžinai su viena akimi kaktoje.

11 Hefaistas – ugnies dievas, kalvystės globėjas.

12 Jūrų dievas Poseidonas buvo įsivaizduojamas skriejantis jūros paviršiumi žirgų traukiamu vežimu.

13 Osa – kalnas Tesalijoje.

14 Trinakrija – Sicilija.

15 Sikanai – Sicilijos gyventojai.

16 Kirnas – Korsikos sala.

17 Argas, Steropas – kiklopai.

18 Hermis – Olimpo dievas, dievų pasiuntinys.

19 Brontėjas – vienas iš kiklopų.

20 Kidonai – šaudymu iš lanko garsėjusi Kretos gentis.

21 Panas – piemenų ir bandų dievas, pusiau ožys, pusiau žmogus, gyvenęs Arkadijoje, t. y. vidurinėje Peloponeso dalyje.

22 Mainalija – Arkadijos kalnynas (dabar Mainalo kalnynas).

23 Kinosūriška veislė – Spartos medžioklinių šunų veislė.

24 Parasas – kalnas Arkadijoje.

25 Anauras – upė Tesalijoje.

26 Keladontas – Arkadijos upė.

27 Kalbama apie Kerinėjos elnią (stirną), kurį sugavo Heraklis. Tai buvo vienas iš Heraklio žygdarbių.

28 Κerinėjas – kalnas Arkadijoje.

29 Milžinas Titijas siekė Artemidės ir Apolono motinos meilės, todėl buvo nužudytas jos vaikų.

30 Haimas – kalnas Trakijoje.

31 Borėjas – šiaurės vėjas.

32 Nuo misų Olimpo – kalbama apie kažkokį Mažosios Azijos kalną. Misai – Misijos, Mažosios Azijos srities, gyventojai.

33 Senovės Graikijoje trumpai nukirpti plaukai buvo gedulo ženklas.

34 Alkidas – Heraklis. Gimęs jis buvo vadinamas Alkidu, Heraklio vardą gavo vėliau.

35 Tirinto priekalas – taip buvo vadinamas Heraklis, tarnavęs Tirinto valdovui Euristėjui.

36 Uošvė – Hera. Olimpe Heraklis vedė Heros dukrą jaunystės deivę Hebę.

37 Ąžuolas frigų – ąžuolinės pliauskos laužo, ant kurio susidegino Heraklis.

38 Heraklis gyvenimą baigė susidegindamas ant Oitos kalno. Po mirties jis buvo priimtas tarp Olimpo dievų.

39 Teodamantas atsisakė pamaitinti Heraklį, todėl šis paskerdė ir suvalgė artojo jautį.

40 Inopas – upė Delo saloje. Pasak Kalimacho, Inopo ištakos yra Egipte, todėl jis šią upę sieja su Nilu.

41 Pitanė – miestas Spartoje.

42 Limnės – vietovė Lakonijoje, kur buvo Artemidės šventykla.

43 Halai Arafenido – Atikos demas tarp Maratono ir Braurono, kuriame buvo Artemidės šventykla.

44 Taurai – skitų gentis, gyvenusi dabartinėje Krymo teritorijoje. Čia, matyt, kalbama apie taurų paprotį aukoti svetimšalius.

45 Stimfaja – miestas Epyre, garsėjusiame puikiais jaučiais.

46 Helijas – Saulės dievas. Dieną vežimu jis lekia padange ir vakare nusileidžia į Okeaną.

47 Dolichė – čia: sala Kikladžių archipelage.

48 Pergė – Pamfilijos miestas, kuriame buvo Artemidės šventykla.

49 Tajigetas – Peloponeso kalnas, stūksantis tarp Lakonijos ir Mesėnijos.

50 Euripas – sąsiauris, skiriantis Euboją nuo žemyninės Graikijos.

51 Britomartidė – Kretos nimfa, medžiotojų, žvejų globėja, Artemidės bičiulė.

52 Minas – Kretos karalius, pamilęs ir persekiojęs Britomartidę.

53 Žvejai ištraukė Britomartidę tinklu, iš čia jos epitetas Diktina ir Diktajo kalno pavadinimas (gr. δίκτυoν „tinklas“).

54 Kidonai – kretiečiai.

55 Ūpidė – Artemidės epitetas.

56 Kirėnė – lapitų valdovo Hipsėjo dukra, Hipsejidė.

57 Jolkas – Tesalijos uostas, iš kurio išplaukė argonautai.

58 Aistringas medžiotojas Kefalas buvo vedęs Erechtėjo dukterį Prokridę, Artemidės medžioklių draugę.

59 Antiklėja – Autoliko dukra, Laerto žmona, Odisėjo motina.

60 Atalantė – vienturtė Jasijo ir Klimenės dukra, dalyvavusi Kalidono šerno medžioklėje ir jį nukovusi.

61 Jasijas – Atalantės tėvas, Arkadijos didvyris.

62 Hilajas ir Roikas – kentaurai, kėsinęsi į Atalantės garbę, todėl jos nušauti.

63 Miletas – Nelėjo įkurtas Mažosios Azijos miestas, kuriame buvo garbinama Artemidė.

64 Chitonė – Artemidės, nešiojusios trumpą chitoną, epitetas.

65 Kekropija – Atika. Plaukdamas iš Atėnų, Nelėjas vežėsi medinę Artemidės statulą.

66 Imbrasietė – Artemidės epitetas, kilęs nuo Samo saloje tekančios Imbraso upės.

67 Chesijadė – Artemidės epitetas, kilęs nuo Samo salos kalnų, kuriuose stovėjo Artemidės šventykla, pavadinimo.

68 Nurimus vėjams, graikų laivai negalėjo išplaukti iš Aulidės į Troją, todėl Agamemnonas ryžosi paaukoti Artemidei dukrą Ifigeniją. Kalimachas pakeičia mitą ir nurodo, kad Agamemnonas deivei paaukojo laivo vairą.

69 Teukrai – trojėnai.

70 Pasak retesnės mito versijos, Helena buvo keršto deivės Nemesidės, garbintos Ramnunte, duktė.

71 Proitas – Tirinto karalius.

72 Adzenija – Arkadijos kalnas.

73 Lusai – miestelis Arkadijoje, kur stovėjo Artemidės šventykla.

74 Atsisakiusios garbinti Dionisą Proito dukros išprotėjo.

75 Mažosios Azijos mieste Efese stovėjo žymiausia Artemidės šventykla, suręsta toje vietoje, kur kadaise deivę garbinusios amazonės buvo pastačiusios Artemidės statulą.

76 Hipò – Artemidę garbinusi amazonė.

77 Atėnės išrastas pučiamasis instrumentas aulas dažnai buvo daromas iš elnių kaulų.

78 Berekintas – Frigijos sritis ir miestas.

79 Sardės – senoji Lidijos sostinė.

80 Pitonė – senasis Delfų pavadinimas, Apolono garbinimo vieta.

81 Ligdamidas – Kilikijoje gyvenusių kimerų valdovas, ketinęs sugriauti Artemidės šventyklą.

82 Išsigandęs Heros Dzeusas pavertė mylimąją Ijò telyčia. Bėgdama nuo Heros pasiųsto gylio, telyčia perbrido sąsiaurį ir šis buvo pavadintas Bosporu (gr. Bosporos – „karvės brasta“).

83 Inacho duktė – Ijò. Čia, matyt, kalbama apie Kimerų Bosporą (dabartinį Kerčės sąsiaurį).

84 Kajistras – lyguma, plytinti Lidijoje prie Kajistro upės.

85 Ferietė – Artemidės epitetas, kilęs nuo Tesalijos Ferų miesto.

86 Munichija – uostas netoli Atėnų, kur stovėjo Artemidei skirta šventykla.

87 Kalidono valdovas Oinėjas, atnašaudamas dievams, pamiršo Artemidę. Ši supykusi pasiuntė didžiulį šerną sunaikinti Oinėjo galvijų ir pasėlių.

88 Atrėjo sūnus Agamemnonas, girdamasis taiklumu, įžeidė Artemidę. Žr. 68 komentarą.

89 Poseidono sūnūs milžinas Otas ir medžiotojas Orijonas kėsinosi į Artemidės nekaltybę, todėl deivė juos nukovė strėlėmis.

IV. Himnas Delui

Mano širdie, kada apdainuosi tu šventąją salą –

Delą1, kuris Apoloną maitino? Nors jūroje visos

Salos Kikladžių2 yra, kurios apeigom, pagerbimais,

Himnais garsėja, bet Delas, Mūzoms pritarus, ketina

5Pirmąją vietą pelnyti, nes Foibą3, dainių globėją,

Prausė sala ši pirmoji ir vystė, ir gerbė, kaip dera.

Taip, kaip Mūzoms nemielas poetas, Pimplėjos4 šaltinį

Drįsęs užmiršti, taip Foibui nemielas, kas Delą pamiršta.

Delui dabar skiriu aš šią giesmę, kad tik Apolonas

10Kintijas5 leistų pašlovint jo brangią, maitinusią žemę.

Delas – vėjuota sala, nederlinga, jūra ją plaka,

Ir ne lenktynėms žirgų, bet jūrvarniams ji tinkamesnė.

Tartum į jūrą įaugus, o toji, banguodama smarkiai,

Šluostos į Delą gausiąsias putas – tai Ikarijos jūra6.

15Ten tegyveno žvejai, žeberklu gaudantys žuvį.

Pyktį pamiršus, reikėtų Delą pirmiausia minėti.

Kai Okeaną7 ir Tétiją8, žmoną jo titanidę,

Salos priplaukia – Delas visąlaik kelią joms rodo.

Plaukia tuojau už Delo Kirnas – sala finikietė9,

20Ji gerbiama, ir abantų10 Makridė11, sala elopiečių12,

Ir nuostabi Sardinija bei Afroditės salelė13 –

Priplaukė ją Kipridė pirmiausia, todėl ją globoja.

Šių salų apsauga – iš tolo matomi bokštai.

Delui jinai – Apolonas. Ar apsaugą rastum tvirtesnę?

25Sienas ir akmenis gali išjudinti šaltas Borėjas14,

Nuo Strimono15 pučiąs, o dievas per amžius liks tvirtas.

Dele brangus, tave štai toks gynėjas globoja!

Jeigu daugybė poetų tave giesmėse apdainavo,

Kokią man beįpinti? Ką mielo norėtum išgirsti?

30Ar kad pirmiausia didingas dievas16, trìdantį čiupęs,

Tą, kurį pagamino telchinai17, ir trenkęs į kalnus,

Jūroj sukūrė salas: giliai įsmeigęs į kalnus

Trìdančiu juos pakabino, pakėlė ir įvertė jūron.

Ir nuo viršaus lig pat apačios, kad žemyną užmirštų,

35Vietoj naujoj priaugino salas šias. Tavęs priauginti,

Dele, neteko, tu plaukiojai laisvas ir tavo senasis

Vardas Astèrija18 buvo, nes tu lyg žvaigždelė nušokai19

Tiesiai iš aukšto dangaus, kai vengei vedybų su Dzeusu.

Kolei dar ne Delù, o Astèrija tu vadinaisi,

40Tol auksinė Letò tavęs dar nebuvo pasiekus.

Matė jūreiviai tave Sarono įlankoj20 plaukant

Kai jie leidos kadais keliauti laivu į Efyrę21

Iš Troidzeno22, šviesaus miestelio, tačiau iš Efyrės

Sugrįždami neregėjo tavęs: paskui greitąją tėkmę

45Siauro Euripo23, plačiai išsiliejančio, tu nuskubėjai.

Tą pačią dieną tu, jūrą prie pat Chalkidės24 palikus,

Nuplaukei Sūnijo25 link, kuris atėniečiams priklauso,

Ar link Chijo26 salos, ar link kauburio drėgno Mergelės27

(Dar tada ji Samù nevadinta), tenai mikalietės

50Nimfos28, Ankajo29 kaimynės, svetingai tave palydėjo.

Kai sutikai Apolonui suteikti vietą gimimui,

Tinkantį tau labai sugalvojo vardą jūreiviai –

Jau ne nežinoma plaukiojai jūroj30, bet kojas savąsias

Tartum šaknis tarp Egėjo bangų į gelmę įleidai.

55 Tu nepabūgai, kai širdo Herà31, o ji mylimosioms

Dzeuso visoms, kurios atžalų jam pagimdė, baisingai

Blogo linkėjo, o ypač Letò, nes vienintelė Dzeusui

Ruošės ji sūnų gimdyti mielesnį už patį Arėją32.

Taigi dėl to ir pati iš eterio visąlaik žvalgė

60Žemę, šitaip didžiai širsdama, kad sunku apsakyti,

Įsčioms Letò gimdyti neleido. Turėjo du sargus

Deivė Herà, vis stebinčius žemę: vienas, užėmęs

Trakijos Haimo33 aukštą viršūnę, sausumą lygią

Žvalgė – smarkus ir ginkluotas Arėjas, jis žirgus du savo

65Prie septynertmės Borėjo olos paruošęs jau buvo.

Sargė kita salas, plačiai nusidriekusias, žvalgė –

Tai Taumanto duktė34, atsisėdus viršūnėj Mimanto35.

Ten būdami kraštams, prie kurių Letò priartėjo,

Grasė, kad tie nepriimtų, ir vertė nuo jos nusigręžti.

70Vengė Arkadija36 jos ir Partenijonas37 – šventasis

Augės38 kalnas, – vengė senasis Fenėjas39, Pelòpo40

Žemė vengė visa, kuri prisišliejus prie Istmo41.

Tik Aigijãlas42 ir Argas43 nevengė – prie jų jinai nėjo,

Kelio nerado, nes burtais Hera buvo gavus Inachą44.

75Ir Aonija45 šalinos jos, o paskui ją plaukė

Dirkė46, su ja Strofijà171, laikydamos ranką Ismeno171,

Savojo tėvo juodaakmẽnio. Nuo jų atsilikęs

Kelią nemažą Asopas lėtasis (nes žaibas jį trenkė)47

Sruvo. Liovėsi suktis šokio ratelyje nimfa,

80Gimus tenai Melijà48, ir skruostai josios išblyško,

Kai ji ilgėjosi medžio, kurio lapiją siūbuojant

Matė viršuj Helikono49. Mūzos, manosios deivės,

Jūs pasakykit, ar medžiai su nimfom yra atsiradę?

Džiaugiasi nimfos, kada lietus jiems padeda augti,

85Verkia nimfos, kada jie lapijos savos nebetenka.

Dar tebebūdamas įsčiose pyko ant jų Apolonas,

Tarė tikrai ne bereikšmiais žodžiais grasindamas Tebei50:

„Tebe nelaimėle, kam gi dabar tu rūstini lemtį?

Nors dar nenoriu, bet tu jau verti mane pranašauti.

90Žynio sostas trikõjis51 nerūpi dar man, pitoniečiui52,

Ir dabar dar yra nenudvėsęs didžiulis drakonas –

Padaras tas baisianasris, nuo Pleisto53 upės iššliaužęs,

Kalną Parnaso54 snieguotą devynis kartus apsivijęs.

Aš pasakysiu aiškiau negu pranašystė iš lauro55:

95Šalinkis jos ir toliau! Greit krauju tavuoju galėsiu

Savąjį lanką nuplaut – juk moters piktaliežuvės56

Atžalas priėmei tu! Man gimtinė nebūsi, nebus ja

Ir Kitaironas57. Aš tyras. Manim te tyri pasirūpins!“

Šitaip pasakė jisai, o Letò toliau nukeliavo.

100Bet kai achajų miestai priimti Letò atsisakė,

Kai nesutiko Helikė58, kuri artima Poseidonui,

Ir Bura59 – ganykla Deksameno, Oikijo vaiko60,

Vėl į Tesaliją61 grįžo Letò. Jos vengė Anauras62

Ir Larisà63 didžioji, ir aukštos viršūnės Cheirono64,

105Ir Penėjas65, kuris per Tempių slėnį66 vingiuoja.

Negailestingąją širdį, Hera, tada tu turėjai,

Nei buvai sugraudinta, nei gaila tau buvo, kai veltui

Tarė Letò šiuos žodžius, rankas ištiesus į upę:

„Dukterys upės, Tesalijos nimfos, prašykite tėvo

110Smarkiąją tėkmę sulėtint. Jo smakrą palieskite rankom67,

Melsdamos leisti Dzeuso vaikams pasaulį išvysti

Upėje. Ftijos68 Penėjau, kam tu lenktyniauji su vėjais?

Tėve, ant žirgo greičiausio dabar tu tikrai neužsėdai.

Ar visada tu toks greitas, ar lėkti kaip vėjas pradėjai

115Tik dėl manęs? Ar tave aš priverčiau šiandien skubėti,

Nors nenorėjai?“ Bet jis negirdėjo. „Našta manoji,

Kurgi tave aš nešu? Juk nuvargusios kojos apsunko.

O Pelijone69, kalne Filirės70 jaunos, nesitrauki!

Liki, juk būna dažnai, kad liūtės aukštybėse tavo

120Vietą suranda, kai ruošias jauniklių silpnų atsivesti.“

Liedamas ašaras gailiai, jai šitaip Penėjas atsakė:

„Ak, Letò, Būtinybė yra juk galingoji deivė.

Įsčių tavų aš, valdove, negerbti nedrįsčiau. Gimdyvę

Prausė vandenys mano ne vieną. Herà man neleidžia,

125Smarkiai prigrasė. Pažvelk ten toli, koks žvalgas jos siųstas

Viską stebi nuo kalno aukščiausio. Lengvai jis galėtų

Vandenis mano išsemti. Ir ką man daryti? Ar džiaugsmo

Daug tau suteiktų Penėjo žūtis? Teateina – iškęsiu! –

Mano lemtis! Net jeigu turėčiau, tėkmei išdžiūvus,

130Srūti per amžius sausąja vaga, net jeigu aš vienas

Tarp daugybės upių niekingojo vardą pelnyčiau.

Štai aš! Ko gi delsi? Eleĩtiją71 tik pasišauki!“

Šitaip pasakęs jisai sulėtino srauniąją tėkmę.

Ruošės Arėjas, atplėšęs nuo žemės Pangajo72 viršūnes,

135Jas į sūkurius upės numesti, kad tėkmę paslėptų.

Jis iš aukštai sugriaudė ir smaigaliu ieties į skydą

Trenkė. Tasai suskambėjo karingai, sudrebino Osos73

Kalną, Kranono lygumą74, pakraščius Pindo75 vėjuotus.

Baimė pagavo Tesaliją visą – jinai sudrebėjo:

140Tokį galingą aidą buvo tas skydas sukėlęs.

Šitaip ir Etnos kalno76, smilkstančio dūmais, kertelės

Visos siūbuoja, kada giliai po žemėm gigantas,

Vardą turįs Briarėjo77, ant kito šono mėgina

Verstis. Sudreba krosnys po replėm kalvio Hefaisto78

145Ir dirbiniai jo kartu, o dubenys, ugnį pakentę,

Kaip ir trikojai visi išsilaksto tarškėdami baisiai.

Šitokį triukšmą tada apskritasis skydas sukėlė.

Bet Penėjas vis tiek nesitraukė ir liko toks tvirtas

Kaip anksčiau, ir greitiems sūkuriams atsirasti neleido,

150Kol jam Kojidė79 sušuko: „Gelbėkis, mielas Penėjau,

Gelbėkis! Ryžais manęs pagailėti, bet gailestis tavo

Tau neturi pakenkti! Atlygį gausi kaip dera!“

Tarus pati pasitraukė ir, kol dar nebuvo pavargus,

Jūroj pasiekė salas, bet tos ją priimt atsisakė.

155Tai Echinadės80, laivams patogų turinčios uostą,

Ir Kerkyrà81 – sala, kuri iš visų svetingiausia.

Visos jos vengė dėl to, kad Iridė nuo aukšto Mimanto

Baisiai įširdusi vertė jas nusigręžt. Išsigando

Salos ir plaukė tolyn, prie kurių tik Letò priartėjo.

160Ji atvyko tada į Kosą82 – Meropui83 priklausė

Toji sala, šventa buveinė garsios Chalkijopės84.

Bet ją sulaikė vaiko žodžiai tokie: „Negimdyki,

Motina, šičia manęs. Salos aš neniekinu, blogo

Jai nelinkiu, čia geros ganyklos ir derlius nemažas,

165Niekur nerastum geriau, bet Moiros85 jai kitą kažkokį

Dievą paskyrė dabar – Soterų atžalą puikią86.

Jo karūna uždengs žemes, kurios makedonui87

Linkusios bus nusileist, ir salas, nusidriekusias toliuos

Nuo vakarų tolimiausių lig pat rytų, kur pakilę

170Heliją veža greitieji žirgai88. Jis pėdsakais tėvo

Seks. Be to, kažkada kažin koks visuotinis karas

Mūsų laukia. Tas karas kils, kai helenams mosuoti

Barbarai ginklais pradės ir keltų Arėją pašaukę

Iš tolimų vakarų atskubės jaunieji titanai89.

175Greitai jų daug susirinks lyg snaigių, kai pradeda snigti,

Ar kai žvaigždėtą naktį danguj žvaigždžių pasirodo.

Visos tvirtovės, miestai, kur aukštumos Delfų ir Lokrų90,

Lygumos Krisos91 ir slėniai siaurieji – dalis ta žemyne –

Bus supami iš visur ir dūmai tiršti bus matyti

180Degant kraštams gretimiems. Ir šitai bus jau ne gandas.

Patys regės prie šventyklos rikiuotėse laukiančius priešus,

Patys prie mano trikojų matys jų perpetes (nieko

Švento jau joms nebėra) ir skydus, kuriuos mums pakęsti

Būna sunku. Bet jie neprotingai galatų tautelei

185Baigtį blogą atneš. Ir dalis jų bus man dovanoti,

Dalį, kuriuos nešiojo kariai, ugnies pražudyti,

Nilo pakrantė priims92 ir išgarsins narsų karalių.

O Ptolemajau būsimas, tau aš dabar pranašauju,

Tu ateity tikrai kiekvieną dieną vis girsi

190Buvusį įsčiose žynį. Motin, ir tu paklausyki:

Vieną mažytę salelę jūroj gali įžiūrėti.

Tarp vandenų jinai klajoja, gelmė jos nelaiko,

Ji lyg plėnūnės žiedas, tik kartais ji užtakį siekia.

Plukdo ją jūroje vėjai – tai Notas93, tai Euras94. Nuneški

195Šitai salai mane, nes tikrai ji sutiks mus svetingai.“

Šitaip jam bekalbant kitos salos jūroj nutolo.

Mylinti giesmę Asterija, atplaukei tu nuo Eubojos,

Kad kuo greičiau Kiklades pamatytum, jų gražųjį ratą.

Juk vis dar vilkosi paskui tave žolynai Geraisto95.

200… Tu drąsiai pradėjai kalbėti,96

Kai pamatei Letò, kamuojamą gimdymo skausmo:

„Hera, gali man daryt, ką tik nori. Grasinimų tavo

Aš nepabūgau. Letò, pas mane ateiki, ateiki!“

205 Taip pasakei, ir Letò vargingą klajojimą baigė.

Sėdosi ten, kur srūva Inopas97. Tėkmė jo gausiausia

Būna tada, kai vandeniu plūsti pradeda Nilas98,

Veržiasi jis iš krantų etiopiškų, vandenis lieja.

Juostą Letò atsirišo, paskui prie palmės kamieno

210Savo pečiais prisišliejo. Ją geliantis skausmas kankino,

Prakaito gausūs lašai jos oda be perstojo ritos.

Tarė kvėpuodama sunkiai: „Kam motiną, vaike, kamuoji?

Tavo sala ši, sūnau, ji plaukioja jūroje. Gimki,

Gimki, vaikeli, ir įsčias lengvai, mielasis, paliki!“

215 Žmona Dzeuso beširde, greitai tau šitą naujieną

Teko išgirsti, nes tuoj pas tave pranešėja atbėgo

Ir, neatgavus kvapo, labai išsigandus kalbėjo:

„Hera garbingoji, tu už deives kitas pranašesnė!

Tau priklausau, tau viskas priklauso, esi tu valdovė,

220Valdžią teisėtą Olimpe turi. Kitų moteriškių

Rankos nebijom. Išgirsi, kas pykčio dabar nusipelno.

Savąją juostą Letò salos vidury atsirišo!

Visos kitos salos jos vengė, priimt nenorėjo,

Tik Astèrija ją, vardu pašaukusi, kvietė,

225Tik Astèrija – jūros šiukšlė niekinga (juk šitai –

Žinoma tau). Valdove mieloji, gali juk apginti

Savo vergus, kurie tau įsakant žemę apeina.“

Tarusi šitaip jinai ant auksinio laiptelio prisėdo

Tartum šuva Artemidės99, medžioklę pabaigęs. Jis tupi

230Prie medžiotojos kojų ausis pastatęs ir laukia,

Ką gi deivė palieps, kad tuojau galėtų įvykdyt.

Taip ir Taumanto duktė prie Heros sosto sėdėjo.

Juk niekada nepalieka vietos savosios Iridė,

Netgi kai miegas ant jos užmaršųjį sparną nuleidžia.

235Prie to paties didžiulio sosto, ant mažo kraštelio

Galvą padėjusi, priekin palinkusi, naktį ji snaudžia.

Ji niekada nenusiriša juostos prieš miegą nei greito

Apavo ji nenusiauna – jei šeimininkė palieptų

Jai nelauktai ką nors padaryt. Herà įsižeidus

240Tarė: „Taip ir toliau, suvedžiotosios Dzeuso, turėsit

Tuoktis, gimdyti slapta, bet ne ten, kur vergės vargingos

Sunkiai gimdydamos kenčia. Jūs ten, ant kyšančių jūroj

Ir plakamų vandens uolų, kaip ruonės gimdysit.

Bet ant Astèrijos pykt negaliu dėl josios kvailystės,

245Nors ir pagirt negaliu. Negerai, kad Kojidei padėjo.

Priekaištų ji nusipelno. Tik štai ką dabar pasakysiu.

Aš ją gerbiu už tai, kad vedybinio guolio suteršti

Ji nedrįso, įrodžius, kad jūra mielesnė už Dzeusą.“

Tarė ji taip. Tada Apolono giedotojos gulbės

250Tuoj, meonų100 Paktolą101 palikusios, Delą apskriejo.

Jos septynis ratus apsuko virš kūdikio guolio.

Mūzų tai paukštės, tik jos apeigoms tinkamiausios. O vaikas

Jau vėliau pritaisė lyrai tiek stygų, kiek kartų

Virš jo gimusio gulbės skrisdamos giesmę užtraukė.

255Bet aštuntąjį kartą jos negiedojo, nes dievas

Gimęs jau buvo ir nimfos delietės, upės senosios

Dukterys, šventą Eleitijos giesmę giedojo. Aidėjo

Eteris vario spalvos nuo šitos giesmės įstabiosios.

Liovėsi pykti Herà, nes Dzeusas jos pyktį numaldė.

260Auksu pavirto visa gelmė tavoji, o Dele,

Auksu kiekvieną dieną apskritas ežeras švietė,

Aukso lapus šnareno jaunas alyvos medelis,

Auksu patvino tada gilusis vingiuotas Inopas.

Dele, pats tu pakėlei vaiką nuo žemės auksinės,

265Paėmei savo glėbin ir pradėjai šitaip kalbėti:

„Žeme, daug aukurų ir miestų turinti gausiai,

Sausumos derlios ir salos, esančios jūroj aplinkui!

Nors ir esu nederlingas, tačiau nuo manęs Apolonas

Bus pavadintas deliškio vardu. Nebus tokios žemės

270Niekur kitur, kurią koks dievas šitaip mylėtų.

Nei Kerchnidė102 didžiam Poseidonui, Lechajo103 valdovui,

Nei Kilėnės104 vietovė (ji Hermio), nei Dzeusui gimtinė105

Tiek nerūpės, kiek aš Apolonui. Ir jau neklajosiu.“

Šitaip tu pabaigei kalbą, o vaikas valgyt panoro.

275 Štai kodėl iki šiol iš salų tu švenčiausia, garsėji

Kaip augintoja dievo. Tavim nei Hadas106 nežengia,

Nei Enijò107, nei žirgai tavęs Arėjo netrypia.

Žmonės tau siunčia pirmojo derliaus dešimtąją dalį,

Tau gyventojai miestų visų dainuoja ir šoka

280Miestuos rytiniuos ir ten, vakaruos, ir ten, ties pusiauju,

(Burtai jų vietą lėmė), ir tie, kur į šiaurę nutolę108, –

Būstus ten turi tauta ilgaamžių. Pirmi jie išsiunčia

Auką109 – pluoštelį javų ir pirmąjį derlių. Pelasgai110,

Tie, gyveną Dodonėje111, auką pirmieji sutinka,

285Bet jos nesiunčia pirmieji. Jie miega ant žemės ir saugo

Skambančius garsiai indus112. Juos aukos iš tolo pasiekia.

Šventąjį miestą, paskui ir polį Melidės113 kalnuotą,

Salą abantų114, vėliau ir Lalanto115 lygumą puikią

Jos pasiekia. Tačiau tai yra dar ne viskas – dar plaukia

290Jos netoli, iš Eubojos. Šalia ten ir uostas tavasis.

Pirmos tau arimaspės116 šviesplaukės auką aukojo:

Tai Upidė, Loksò, laiminga visad Hekaergė117,

Dukros Borėjo, taip pat ir patys geriausi jaunuoliai,

Jie žmonų neturėjo ir niekad namo nesugrįžo:

295Pelnė likimo malonių ir visąlaik buvo šlovingi.

Juk ir delietės merginos, kada skambus himenajas118

Ruošias pabaigti jų mergišką metą, aukoja savąsias

Sruogas plaukų arimaspėm. Vaikinai pirmąją barzdą,

Vos ją nuskutę, skiria patiems geriausiems jaunuoliams.

300 O smilkalais pakvipus Astèrija, tavo kaimynės

Salos supa tave, lyg šokio ratelį sudaro.

Garbanotplaukis Hesperas119 tavęs netriukšmingos nemato,

Nei nutilusios, nes tavyje garsai nuolat aidi.

Pritariant lyrai jaunuoliai giesmę senojo liko120

305Gieda. Paskleidė ją nuo Ksanto121 atvykęs Olenas

Pranašas. Šoka merginos, trepsi į tvirtąją žemę.

Gausiai papuošia tada vainikais stãtulą šventą –

Atvaizdą garsų senosios Kipridės122, kurį dar Tesėjas123

Čia su jaunuoliais pastatė, kai plaukė Kretą palikęs.

310Vengė tąsyk jaunimas laukinio sūnaus Pasifajos124,

Jo baubimo baisaus, labirinto125 klaidaus ir vingiuoto.

Viešpatie, skambant kitarai, aukurą tavo apsupę,

Šoko rately jaunuoliai, o vedė visus juos Tesėjas.

Ir nuo tada visada palikuoniai Kekròpo126 pasiunčia

315Foibui atmintiną auką – lynus nuo laivo Tesėjo.

Turinti daug aukurų, akmenuota Astèrija, argi

Koks Egėjo pirklys galėtų praplaukt tau pro šalį

Savo greituoju laivu? Net jei vėjai galingi jį gena,

Jei būtinybė jį spaudžia, vis tiek bures jis nuleidžia

320Ir nesugrįžta atgal, kol aplink tavo aukurą didį

Su kitais, rimbu plakami, nepašoka rately,

Kol nepakramto alyvos, šventojo medžio, kamieno,

Savo rankas atmetę atgal, nes paprotį tokį127

Delo nimfa sumanė – žaidimą mažam Apolonui.

325 O salų židiny turtingas, būki tu sveikas!

Te Apolonas bus sveikas ir tu, o Letò pagimdyta128!

Iš senosios graikų kalbos vertė Viktorija Staišiūnaitė (2012 m.)

1 Delas – nedidelė sala Egėjo jūroje, Kikladžių salyne, Apolono ir Artemidės gimtinė.

2 Kikladės – salynas Egėjo jūroje, kurį sudaro apie 220 salų.

3 Foibas – Apolonas.

4 Pimplėja – kalnas ir šaltinis Pierijoje, Mūzų gimtinėje. Pasak mitų, Pimplėjoje gyveno Orfėjas.

5 Apolono epitetas, kilęs nuo Kinto kalno Delo saloje.

6 Ikarijos jūra – jūra, pavadinta joje nuskendusio Ikaro vardu.

7 Okeanas – titanas ir pasaulio pakraštyje Žemę juosianti pasaulio upė.

8 Tetija – Okeano žmona, visų upių ir okeanidžių motina.

9 Kirnas – Korsika. VI a. pr. Kr. sala buvo apgyvendinta finikiečių.

10 Abantai – Eubojos salos gyventojai.

11 Makridė – Eubojos sala.

12 Elopiečiai – Elopo, Ijono sūnaus, palikuoniai, gyvenę Eubojos saloje.

13 Afroditės salelė – Kipro sala, į kurią išlipo jūroje gimusi Afroditė.

14 Borėjas – šiaurės vėjas.

15 Strimonas – Trakijos upė.

16 Didingas dievas – čia: jūrų dievas Poseidonas.

17 Telchinai – mitinė Rode gyvenusi tauta, garsėjusi puikiais dirbiniais iš žalvario ir geležies.

18 Astèrija – senasis Delo salos pavadinimas. Bėgdama nuo Dzeuso meilės, Leto sesuo titanidė Asterija pasivertė putpele, šoko į jūrą ir virto uola.

19 Kalimachas Asterijos vardą sieja su graikišku žodžiu astēr – „žvaigždė“.

20 Sarono įlanka – Egėjo jūros įlanka prie Atėnų.

21 Efyrė – senasis Korinto pavadinimas.

22 Troidzenas – miestas Peloponese.

23 Euripas – sąsiauris, skiriantis Eubojos salą nuo žemyninės Graikijos.

24 Chalkidė – Eubojos miestas.

25 Sūnijas – kyšulys Atikoje, garsėjęs Poseidono šventykla.

26 Chijas – sala prie Mažosios Azijos krantų.

27 Mergelė – senasis Samo salos pavadinimas.

28 Mikalė – kalnas Karijoje (Mažojoje Azijoje) priešais Samo salą.

29 Ankajas – mitinis Samo salos karalius.

30 Kalimachas Delo salos pavadinimą sieja su graikišku žodžiu dēlos – „matomas, gerai pastebimas, žymus“.

31 Hera – Dzeuso žmona.

32 Arėjas – Dzeuso ir Heros sūnus, karo dievas.

33 Haimas – Trakijos kalnas.

34 Kalbama apie vaivorykštės deivę, Olimpo dievų pasiuntinę, Taumanto dukterį Iridę. Taumantas – Gajos ir Ponto sūnus.

35 Mimantas – kalnas Mažojoje Azijoje.

36 Arkadija – vidurinė Peloponeso sritis.

37 Partenijonas – Atėnei skirtas kalnas Peloponese.

38 Augė – Atėnės žynė, kurios nesantuokinis vaikas Telefas augo Partenijono kalne.

39 Fenėjas – miestas Arkadijoje.

40 Pelopas – Peloponeso pusiasalio valdovas.

41 Istmas – Korinto sąsmauka.

42 Aigijalas – šiaurinė Peloponeso pakrantė.

43 Argas – Peloponeso miestas, svarbiausia Heros garbinimo vieta.

44 Inachas – Argo upė ir tos upės dievas. Kai Hera ir Poseidonas varžėsi dėl Argo globos, Inachas pasirinko Herą.

45 Aonija – Bojotijos dalis, kurioje stūkso Helikono kalnas.

46 Dirkė, Strofijà, Ismenas – Bojotijos upeliai.

47 Asopas – upė Bojotijoje ir jūrų dievas, norėjęs išgelbėti savo dukterį Aiginą nuo Dzeuso persekiojimo ir todėl nukentėjęs nuo Dzeuso paleisto žaibo.

48 Melija – nimfa, kentauro Folo motina.

49 Helikonas – kalnas Bojotijoje, Mūzų buveinė.

50 Tebė – upės dievo Asopo duktė, kurios vardu buvo pavadintas Tebų miestas.

51 Apolonas savo ištarmes skelbdavo per Delfų žynę, kuri pranašaudavo atsisėdusi ant trikojo.

52 Pitonietis – Apolono epitetas, kurį jis gavo nužudęs Delfuose drakoną Pitoną.

53 Pleistas – netoli Delfų tekėjęs upelis.

54 Parnasas – kalnas Bojotijoje, Mūzų buveinė.

55 Lauras buvo Apolono šventas medis. Apolono žynė Pitija pranašaudavo kramtydama laurų lapus.

56 Kalbama apie Tebų karalienę Nijobę, kuri, puikuodamasi savo vaikais, įžeidė Apolono ir Artemidės motiną Letò.

57 Kitaironas – kalnas Bojotijoje.

58 Helikė – Achajos miestas, kuriame buvo Poseidono šventykla.

59 Bura – Achajos miestas prie Korinto įlankos.

60 Deksamenas – Oleno miesto karaliaus Oikijo sūnus, Buroje turėjęs tvartus su galvijais.

61 Tesalija – Graikijos sritis.

62 Anauras – Tesalijos upė.

63 Larisa – Tesalijos miestas.

64 Aukštos viršūnės Cheirono – Pelijono kalnynas, kuriame gyveno kentauras Cheironas.

65 Penėjas – Tesalijos upė.

66 Tempių slėnis – slėnis Tesalijoje tarp Olimpo ir Osos kalnynų.

67 Prašant stengtasi paliesti smakrą žmogaus, kurio prašoma.

68 Ftija – Tesalijos sritis, per kurią tekėjo Penėjo upė.

69 Pelijonas – Tesalijos kalnynas.

70 Filirė – okeanidė, Pelijono kalnyne pagimdžiusi kentaurą Cheironą.

71 Eleitija – gimdymo deivė, gimdyvių globėja.

72 Pangajas – kalnas Trakijoje.

73 Osa – Tesalijos kalnynas.

74 Kranono lyguma – lyguma Tesalijos pietuose.

75 Pindas – kalnynas, skiriantis Tesaliją nuo Epyro.

76 Etna – ugnikalnis Sicilijoje, pagrindinė Hefaisto kalvė.

77 Briarėjas – vienas iš kiklopų.

78 Hefaistas – ugnies dievas, kalvių globėjas.

79 Kojidė – titanų Kojo ir Foibės duktė Letò.

80 Echinadės – salos Jonijos jūroje.

81 Kerkyra – fajakų apgyvendinta Jonijos jūros sala.

82 Kosas – Egėjo jūros sala.

83 Meropas – pirmasis Koso salos valdovas.

84 Chalkijopė – Koso salos valdovo Euripilo duktė.

85 Moiros – likimo deivės.

86 Kalbama apie Egipto valdovą Ptolemają II Filadelfą, 309 m. pr. Kr. gimusį Koso saloje. Soterai („Gelbėtojai“) – Ptolemajų giminės pravardė.

87 Makedonui – Ptolemajui Filadelfui. Jo tėvas, Ptolemajas Soteras, buvo Aleksandro Makedoniečio bendražygis.

88 Helijas – Saulės dievas. Jis dieną vežimu lekia padange ir vakare nusileidžia į Okeaną.

89 172–176 eil. užsimenama apie 277–276 m. pr. Kr. įvykusį keltų (galatų) įsiveržimą į Graikiją.

90 Lokrai – Lokridės, centrinės Graikijos vietovės, gyventojai.

91 Krisa – miestelis netoli Delfų.

92 Graikijoje nugalėti galatai parsisamdė į Ptolemajo Filadelfo kariuomenę, bet vėliau sukilo ir buvo sumušti prie Nilo deltos.

93 Notas – pietų vėjas.

94 Euras – rytų vėjas.

95 Geraistas – kyšulys ir kalnas Eubojoje.

96 Blogai išlikusi eilutė.

97 Inopas – upė Delo saloje.

98 Kalimachas Inachą sieja su Nilu, nes, pasak poeto, Inacho ištakos yra Egipte.

99 Artemidė – Dzeuso ir Letò duktė, medžioklės ir laukinės gamtos deivė.

100 Meonai – Lidijos gyventojai.

101 Paktolas – Lidijos upė.

102 Kerchnidė – Kenchrėjai – vienas iš Korinto uostų.

103 Lechajas – Korinto uostas.

104 Kilėnė – Graikijos kalnynas, kurio oloje gimė Hermis.

105 Dzeuso gimtinė – Kreta.

106 Hadas – mirusiųjų pasaulio dievas.

107 Enijò – karo deivė.

108 Tie, kur į šiaurę nutolę, – hiperborėjai.

109 282–290 eil. Kalimachas aprašo, kaip į Delą patenka hiperborėjų aukos.

110 Pelasgai – senieji Graikijos gyventojai.

111 Dodonė – vietovė Graikijos šiaurės vakaruose, seniausia Graikijos pranašavimo vieta.

112 Dodonės žyniai miegodavo ant žemės, pranašaudavo iš šventųjų ąžuolų šnaresio ir iš varinių indų skambėjimo.

113 Melidė – polis Tesalijoje.

114 Abantai – Eubojos salos gyventojai.

115 Lalantas – lyguma Eubojoje tarp Chalkidės ir Eretrėjos miestų.

116 Arimaspai – viena iš mitinių hiperborėjų genčių.

117 Upidė, Loksò, Hekaergė – hiperborėjų merginos, Borėjo dukterys.

118 Himenajas – vestuvių daina.

119 Hesperas – vakarinės žvaigždės dievas.

120 Senasis likas – Likijos dainius Olenas, himnų kūrėjas.

121 Ksantas – upė Likijoje, prie kurios stovėjo Apolono Likiečio šventykla.

122 Per šventę deliečiai puošdavo Tesėjo atgabentą, Daidalo sukurtą Afroditės statulą.

123 Tesėjas – Atėnų didvyris, vykęs į Kretą susikauti su Minotauru.

124 Pasifajos sūnus – Minotauras, pusiau žmogus, pusiau jautis, kurį pagimdė Kretos valdovo žmona Pasifajė.

125 Labirintas – Daidalo pastatytas klaidus statinys, kuriame buvo apgyvendintas Minotauras.

126 Kekropas – pirmasis Atikos karalius, pusiau žmogus, pusiau gyvatė. Jo palikuoniai – Atikos gyventojai.

127 320–324 eil. aprašoma Delo saloje gyvavusi Apolono pagerbimo ceremonija.

128 Artemidė.

VI. Himnas Demetrai

Kai nešama šventa pintinė1, jūs, moterys, tarkit:

„Džiaukis, Demetra2, auginanti visa ir teikianti gausą!“

Kai nešama šventa pintinė, akis į ją kelkit,

Bet, neįšventintos, venkit iš aukšto žiūrėt. Nei mergaitei,

5Nei moteriškei, nei tai, pasileidusiai plaukus, neleista,

Kaip ir mums, išalkusioms, spjaudyt išdžiūvusiom lūpom.

Iš debesų Hesperas3 (kada jis ateis?) pasirodė,

Vienas Hesperas, kuris atsigert įkalbėjo Demetrą4,

Kai pagrobtosios dukters5 ji pėdsakų veltui ieškojo.

10Kaip, valdove, tave į vakarus nunešė kojos,

Ten, kur žmonės juodi6, obuoliai auksiniai kur noksta7?

Šitiek laiko buvai nesiprausus, nevalgius, negėrus,

Triskart perbridai tu Acheloją8 sidabroverpetį

Ir kiekvieną iš tų per amžius tekančių upių.

15Triskart prisėdai šalia Kalichoro9 versmės apdulkėjus,

Saulės nualinta, nieko nevalgius ir nieko negėrus.

Ne, neminėkime to, dėl ko Demetra sielvartavo.

Daug geriau prisimint, kaip ji poliui įstatymus davė,

Kaip javus ji pirmoji nupjovė ir žemėj paklojus

20Pėdus pametė jaučiams sumindyt. Tada Triptolemas10

Buvo išmokytas žemdirbio darbo šaunaus. Prisiminti

Mums geriau (kad niekas nedrįstų įstatymų laužyt),

[Kaip kadaise deivė atkeršijo Erisichtonui11].

Dar ne Knide12 gyveno pelasgai13 tada, bet šventajam

25Dotijuj14. Alką įkūrė Demetrai jie ten, prisodino

Medžių daugybę – pro juos net strėlė nebūtų pralindus.

Pušys kerojo, didžiulės guobos, kriaušės laukinės,

Obelys, duodančios vaisių saldžių, ir vanduo gintarinis

Tryško iš žemės gelmių. Patiko deivei tas kraštas

30Lygiai kaip ir Ainà15, Trijopijas16 ar Eleusinas17.

Bet kai Trijopo giminę dievas globėjas apleido,

Mintys nedoros užvaldė Erisichtoną, todėl jis

Išlėkė, dešimtis dvi tarnų pasiėmęs stipruolių,

Tarsi gigantų, kurie pajėgia net miestą pakelti.

35Davė šitiems tarnams jis kirvukų ir kirvių. Begėdžiai,

Jie visi kartu nuskubėjo į alką Demetros.

Augo ten tuopa didžiulė. Jos šakos eterį siekė.

Mėgo nimfos prie jos pramogauti vidurdienio metą.

Šioji tuopa pirma pakirsta suvaitojo skausmingai.

40O Demetra, tuoj pajutus, kad medis šventasis jos kenčia,

Tarė, supykus labai: „Kas medžius šventuosius man kerta?“

Ir tuojau Nikipe18 pasivertė (buvo paskyrę

Ją gyventojai polio žyne), belaikančia rankoj

Ir vainikus, ir aguonas. Per petį jai raktas karojo.

45Ji, siekdama apraminti nedorėlį vyrą, pasakė:

„Vaike, kuris kerti medžius, dievams paskirtuosius,

Vaike, nustoki, vaike, didžiai gimdytojų trokštas,

Liaukis ir savo tarnus atitrauk, kad tik nesupyktų

Mūs Demetra valdovė, jog niokoji josios šventovę!“

50Tas, pažvelgęs nuožmiau, nei liūtė Tmaro19 kalnyne

Į medžiotoją žiūri, kai vos tik jauniklių sulaukia,

Sako, kad būna tada jos akys pačios baisiausios,

„Traukis! – pasakė. – Jei ne, į tave aš kirvį paleisiu!

Medžiai šie dengs man namus, kuriuose ligi valiai puotausiu

55Savo draugų apsupty maloniai praleisdamas laiką.“

Šiuos jaunuolio žodžius įsiminė tuoj Nemesidė20.

Baisiai supykus tada Demetra atvirto į deivę,

Liečiančią kojomis žemę ir siekiančią galva Olimpą.

Apmirė jo palydovai, kai deivę išvydo, iš karto

60Medžiuose vario kirvius palikę leidosi bėgti.

Deivė paleido tuos žmones, kadangi turėjo paklusti

Jie šeimininko valiai, bet jam ji įširdusi tarė:

„Ką gi, gerai, šunie, gerai, namus sau statykis,

Kelsi juose puotas, dažnai ten švęsti galėsi!“

65Tarusi šitaip nelaimę ji paruošė Erisichtonui.

Alkį užleido jam greit – nenumaldomą, smarkų, didžiulį,

Teikiantį kančią. Tas alkis tarytum liga jį kamavo.

Ką tik nelaimėlis valgė, to vėl jam norėjos. Nešiojo

Maistą jam dvidešimt vyrų, o dvylika vyną jam pilstė,

70Nes jisai Dionisą21, ne vien tik Demetrą užgavo.

Tas, kas Demetrą įžeidžia, supykdo ir Dionisą.

Gėdijos savo sūnaus jo tėvai ir niekur neleido

Nei puotaut, nei pietaut: tam rasdavo kokią nors dingstį.

Kvietė varžybose jį Itonietę22 Atėnę pagerbti

75Ormenidai23 atvykę, bet motina tuoj jiems atsakė:

„Jo nėra, į Kranoną24 jis vakar išvyko dėl šimto

Jaučių skolos.“ Poliuksò, gimdytoja Aktorijono25,

Kartą atėjusi prašė abu – ir Trijopą26, ir sūnų –

Į vestuves, kurias savo vaikui ruošės iškelti,

80Bet prislėgta šeimininkė pravirkusi tarė: ,,Trijopas

Vienas ateis, nes šernas sužeidė Erisichtoną

Pindo27 papėdėje, jis devynias dienas negaluoja.“

Ko tik tu nemelavai, o motina, mylinti sūnų!

Jeigu kas kviečia į puotą: „Išvykęs Erisichtonas.“

85Jeigu vestuvėsna: „Diskas sužeidė Erisichtoną.“

Ar „Nuo žirgo nukrito“, ar „Otrijuj28 bandą skaičiuoja.“

Jis tuo metu namuose per dienas puotaudamas valgė,

Šlamštė devynias galybes maisto. Išsiplėtė skrandis,

Šitaip jam ryjant, tačiau lyg į kokią gilumą jūros

90Leidosi valgiai visi, pasotinti jo neįstengę.

Kaip ant Mimanto29 sniegas ar vaškas atokaitoj saulės

Tirpdamas nyksta, taip nyko ir kūnas Erisichtono.

Greitai iš vargšo vien gyslos, oda ir kaulai beliko.

Verkė ir motina jo, ir seserys graudžiai dejavo,

95Jį išmaitinus žindyvė ir dešimt tarnaičių raudojo,

O Trijopas patsai, už žilos galvos susiėmęs,

Kreipėsi į Poseidoną, nematantį visko, kas vyksta:

,,Ak, apsimetėli tėve, pažvelki į savo anūką,

Jeigu aš tavo sūnus ir dukters Ajolo30 Kanakės31!

100Šitas mano sūnus – nelaimė! Geriau jau man būtų

Savo rankom palaidoti jį, Apolono pašautą,

Nei sūnaus akyse matyti žvėrišką alkį!

Sunkią ligą nuo jo atitrauk arba pasiėmęs

Pats jį maitinki, nes mano stalai išmaitint neįstengia.

105Nusiaubtos mano arklidės ir jų aptvarai ištuštėję,

Gyvulio jokio nerastum – jam patiekė viską virėjai,

Net asilėnus atrišo nuo mano didžiųjų vežimų.

Jis ir karvę suvalgė, Hestijai32 motinos skirtą,

Ir lenktynių ristūną, ir karo žirgą surijo,

110Net ir katę, kurios prisibijo maži gyvūnėliai.“

Kol Trijopo pastogėj išteklių maisto netrūko,

Tol vien gimti namai šią nelaimę žinojo. Kai dantys

Erisichtono namus turtingus tuštinti baigė,

Kryžkelėj vaikas karaliaus tada atsisėdęs praeivių

115Prašė, kad duotų jam kąsnį, ir vaišių likučių maldavo.

O kad su priešu tavu man, Demetra, netektų draugauti

Nei gyventi šalia – tokie blogi man kaimynai!

Tepasigirsta balsai, merginos ir moterys, jūsų:

„Džiaukis, Demetra, auginanti viską ir teikianti gausą!“

120 Ir kaip žirgai keturi baltakarčiai gabena pintinę,

Taip mūsų deivė didi, plačiųjų valdų šeimininkė,

Vėl ateis, nešdama mums šviesų pavasarį, šviesią

Vasarą, rudenį, žiemą, stebės įdėmiai, kaip jie keičias.

Kaip mes einam per miestą basos, paleidusios plaukus,

125Taip mūsų kojos ir galvos tebūna sveikos! Kaip neša

Aukso pripiltas gražias vėtykles vėtyklių nešėjos,

Taip šio aukso gausaus ir mums niekada tenetrūksta!

Link pritanėjo33 tegu neįšventintos moterys eina,

O į deivės šventyklą tegu įšventintos žengia,

130Jei tik šeštos dešimties jos neperkopė. Laukiančios vaiko,

Kenčiančios skausmą, į deivę Eleitiją34 tiesiančios ranką,

Eina tegul kiek įstengia ir joms gėrybių visokių

Dosniai suteiks Deò35, kai jos tik nueis į šventyklą.

Deive, liki sveika, gerovę ir santarvę polio

135Saugok, ir mums laukuose tu derlių nokinki, auginki

Jaučius, vaisius ir javus subrandinki, priartinki pjūtį,

Taiką atneški, kad tas, kuris pasėjo, nupjautų!

Būk maloninga, triskart maldauta deivių valdove!

Iš senosios graikų kalbos vertė Viktorija Staišiūnaitė (2010 m.)

1 Per Demetrai skirtas apeigas vežime būdavo gabenama šventa pintinė (gr. kalathos).

2 Demetra – žemdirbystės ir derlingumo deivė.

3 Hesperas – Vakarinė žvaigždė.

4 Ieškodama savo dukters Demetra nieko nevalgė ir negėrė. Paskui ji paragavo kikeono – gėrimo, gaminamo iš vyno, miežinių miltų, trupinto sūrio ir medaus.

5 Demetros dukterį Persefonę buvo pagrobęs požemio dievas Hadas. Demetra ilgai gedėjo ir ieškojo savo dukters.

6 Žmonės juodi – aitiopai.

7 Auksiniai obuoliai noko Hesperidžių sode vakariniame Okeano pakraštyje.

8 Achelojas – Aitolijoje ir Akarnijoje tekanti Graikijos upė.

9 Kalichoras – šaltinis Eleusine.

10 Triptolemas – Eleusino karaliaus Kelėjo sūnus.

11 Erisichtonas – iš Tesalijos kilęs karaliaus Trijopo sūnus.

12 Knidas – kyšulys ir miestas Karijoje, kur vėliau persikėlė gyventi Trijopas.

13 Pelasgai – senieji Graikijos gyventojai.

14 Dotijas – miestas ir derlinga lyguma Rytų Tesalijoje.

15 Aina – Sicilijos miestas, kuriame buvo garbinamos Demetra ir Persefonė.

16 Trijopijas – Trijopo įkurtas Karijos miestas, kuriame buvo garbinama Demetra.

17 Eleusinas – Atikos miestelis, kuriame buvo Demetros šventykla.

18 Nikipė – Demetros žynė.

19 Tmaras – viršukalnė Pindo kalnyne.

20 Nemesidė – keršto deivė.

21 Dionisas – vynuogininkystės ir vyno dievas.

22 Itonietė – Tesalijoje Itono mieste Atėnės garbei būdavo rengiamos žaidynės.

23 Ormenidai – Amintoras ir Ktesijas, Ormeno, Ormenijo miesto įkūrėjo, sūnūs.

24 Kranonas – Tesalijos miestas.

25 Poliuksò, gimdytoja Aktorijono – nimfa. Niekur kitur neminima, kad ji turėjo sūnų Aktorijoną.

26 Trijopas – Dotijo valdovas, Poseidono ir Kanakės sūnus, Knido miesto įkūrėjas.

27 Pindas – kalnynas, skiriantis Tesaliją nuo Epyro.

28 Otrijas – kalnas Tesalijoje.

29 Mimantas – kalnas Mažojoje Azijoje.

30 Ajolas – Helėno sūnus, Tesalijos valdovas, ajoliečių genties pradininkas.

31 Kanakė – Ajolo duktė, su Poseidonu susilaukusi Trijopo ir kitų keturių vaikų.

32 Hestija – namų židinio deivė.

33 Pritanėjas – visuomeninė įstaiga, kuriame dirbdavo miestą tvarkantys pareigūnai pritanai.

34 Eleitija – gimdymo deivė, gimdyvių globėja.

35 Deò – Demetra.

Posts by hieronymus.lt

Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė

Versta iš: Άρης Μαραγκόπουλος. Η μανία με την Άνοιξη. Αθήνα: Ελληνικά γράμματα, 2006

Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė

Versta iš: Νίκη Αναστασέα. «Επικράνθη». Διά χειρός Αλέξη Ραζή. Αθήνα, Κέδρος: Μυθιστόρημα, 2006

Iš graikų kalbos vertė Mindaugas Strockis

Iš graikų kalbos vertė Rūta Burbaitė

Versta iš: Διονύσιος Σολωμός. Ποιήματα και πεζά.

Αθήνα: Γράμματα, 2006

Iš graikų kalbos vertė Diana Bučiūtė ir Dalia Staponkutė

Dalią Staponkutę kalbino Kristina Svarevičiūtė

Apie vertėją Antaną Dambrauską

Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė, Milda Pulmonaitė, Viktorija Staišiūnaitė.

Versta iš: Callimachus. Hymni et Epigrammata. Ed. R. Pfeiffer. Vol. II, Oxford: Clarendon Press, 1953.

Krepšelis